Mokslo ir technologijų pasaulis

Vikingų kelionės dažnai vykdavo poliariniuose regionuose, apgaubtuose rūko, lietaus ir debesuoto dangaus, kuris užstojo Saulę ir žvaigždes. Ar specialus kristalas galėjo padėti jūreiviams rasti kelią per vandenyną?

Ar kada nors susimąstėte apie didžiąją paslaptį, kaip vikingai sugebėjo kirsti klastingus vandenis, kad pasiektų Ameriką daugiau nei tūkstantmetį iki GPS sistemų atsiradimo? Pastaraisiais metais pasirodė populiari teorija, kad jie galėjo naudoti specialų kristalą, rašo „IFLScience“.

Jei kada nors žiūrėjote populiarų kanalo „History Channel“ serialą „Vikingai“, neabejotinai prisimenate sceną, kurioje Ragnaras Lodbrokas atskleidžia savo broliui slaptą navigacijos debesuotomis sąlygomis metodą. Jis pagamina permatomą kristalą, žinomą kaip Islandijos špatas, kurį vėliau naudoja saulės spinduliams sustiprinti.

Islandijos špatas, taip pat žinomas kaip Saulės akmuo, yra skaidraus kalcito rūšis, randama tam tikrose Skandinavijos ir Islandijos dalyse. Šis kristalas turi unikalią savybę, žinomą kaip dvigubas lūžis, dėl kurio jis padalija poliarizuotą šviesą į du skirtingo greičio ir lūžio rodiklio spindulius. Dėl to susidaro dvigubas vaizdas to, į ką žiūrite per kristalą.

Šiandien Islandijos špatas ir panašūs kristalai naudojami tiksliuose optiniuose prietaisuose ir skystųjų kristalų ekranuose. Islandijos špatas taip pat buvo gyvybiškai svarbus mineralas Antrojo pasaulinio karo metu, kur jis buvo naudojamas šaulių ir bombonešių taikikliuose.

Remiantis teorija, jūrininkai, tokie kaip vikingai, galėjo naudoti kristalus kaip natūralius polaroidinius filtrus navigacijai. Kai šviesa praeina per atmosferą, ji yra poliarizuota ir išsklaidyta. Jei į dangų nukreipiate kristalą kaip Islandijos špatą, ir sukate jį, pro kristalą einanti šviesa, einanti pro kristalą, pašviesėja ir pritemsta, palyginti su poliarizuota šviesa atmosferoje, kurios centras yra Saulė.

Kai kristalas yra tinkamai nukreipiamas, todėl jis parodo, kur yra Saulė, net ir debesuotomis sąlygomis. Jei du rodmenys nustatomi skirtinguose dangaus taškuose, navigatorius gali nustatyti Saulės kryptį ir pagal ją apskaičiuoti geografinę šiaurę.

Šis navigacijos būdas yra labai įdomus ir, manoma, minimas senosiose skandinavų sakmėse, kuriose aprašomi mistiniai „Saulės akmenys“. Pasak legendų, jie buvo naudojami nustatant Saulės vietą ir nustatant laivo kursą.

Tik septintojo dešimtmečio pabaigoje danų archeologas Torkildas Ramskovas nustatė ryšį tarp Saulės akmens ir Islandijos špato. Bet ar turime įtikinamų įrodymų, kad vikingai iš tikrųjų naudojo šį metodą ir ar jis tikrai veikia?

Šiandien tyrėjų atsakymas geriausiu atveju yra skambus „gal“. Pirma kliūtis ta, kad iki šiol jokime nuskendusiame vikingų laive ar laidojimo vietoje nebuvo rasta Saulės akmens.

2013 metais prancūzų mokslininkai iš Reno universiteto teigė, kad britų laive, kuris 1592 metais nuskendo Lamanšo sąsiauryje, aptiko Islandijos špato gabalėlį. Nors tyrėjų komanda jį išbandė ir pasiūlė, kad jis galėjo būti naudojamas kaip atsarginė navigacijos priemonė kartu su netiksliais kompasais, šią teoriją patvirtinančių įrodymų nėra. Be to, atradimas susijęs su laivo katastrofa, įvykusia praėjus šimtmečiams po to, kai manoma, kad vikingai naudojo šią techniką.

Kitas iššūkis yra nustatyti, ar šis navigacijos metodas yra patikimas. 2016 metais grupė mokslininkų bandė patikrinti šią hipotezę. Jie atkūrė sąlygas, kuriomis vikingai galėjo keliauti savo kelionių metu, ir ištyrė trijų tipų kristalus – kalcitą, kordieritą ir turmaliną.

Jie nustatė, kad visi trys kristalai gerai pasirodė esant giedram dangui, o šiek tiek debesuotomis sąlygomis kordieritas ir turmalinas pralenkė kalcitą, tačiau labai mažos poliarizacijos sąlygomis kalcitas buvo efektyviausias.

Tačiau pernelyg drumstomis ir miglotomis orų sąlygomis visi trys kristalai buvo neveiksmingi. Tai rodo, kad teorija, jog vikingai laivybai naudojo Saulės akmenis, gali būti ne visai tiksli.

Be to, šio navigacijos būdo patikimumas kelia abejonių. Gali būti, kad jei metodas neveikia debesuotomis sąlygomis naudojant netobulus kristalus, kuriuos galėjo turėti vikingai, teorija tikriausiai yra klaidinga. Giedromis dienomis sukalibruoti saulės laikrodžiai būtų paprastesnė ir patikimesnė navigacijos priemonė.

Taigi mintis, kad vikingai laivybai naudojo saulės akmenis, lieka neįtikinama. Nors tai intriguojanti ir romantiška mintis, norint nustatyti šios teorijos tikslumą, reikia atlikti tolesnius tyrimus.

Tačiau, kaip ir daugelyje vikingų istorijos aspektų, vis dar daug ko nežinome, ir yra didelė tikimybė, kad viskas, ką manėme žinoję apie vikingus, yra neteisinga.