"Fermento" vadovas: Algimantas, o ne generalinis direktorius
|
Pamoka: A.Markauskas sako, kad viena pirmųjų lyderystės pamokų buvo suvokimas, jog lengva bet kokį darbą padaryti pačiam, tačiau labai įdomu ir sunku tą darbą padaryti su kitais, juos motyvuojant ir įtikinant.
©Gedimino Bartuškos nuotr. Lyderystės pamokos, išmoktos tarnaujant sovietų armijoje, ir siekis sukurti tokią įmonę, kurios rezultatai turėtų įtakos visos šalies ūkio rodikliams. Taip apie save ir savo siekius pasakoja Lietuvoje įsikūrusios biotechnologijų įmonės "Fermentas" generalinis direktorius Algimantas Markauskas. Paskelbęs apie pirminės bendrovės pardavimą praėjusią savaitę "Fermentas" sukėlė tikrą audrą Lietuvos investicijų padangėje. Sandoris vertinamas beveik 730 mln. litų ir įvardijamas kaip vienas didžiausių Lietuvos istorijoje. Po sandorio įmonės vadovai nutyli, koks bus jos plėtros scenarijus atėjus JAV milžinei "Thermo Fisher Scientific". Įvertinus pastarosios mastą ir finansines galimybes, jau dabar akivaizdu, kad "Fermentui" atsiveria milžiniškos galimybės. Jos reiškia ir didžiulius iššūkius, kuriuos reikės įveikti prie įmonės vairo esantiems žmonėms. Iššūkių A.Markauskas nesibijo. Atrodo, netgi atvirkščiai – iššūkiai dar labiau pakursto jo norą judėti į priekį. "Aš labai vertinu norą. Nemėgstu tinginių, neatsakingų ir nesilaikančių žodžio", – sako vienos inovatyviausių šalies įmonių vadovas. – Kaip prasidėjo jūsų karjera? – Mano kelias profesinėje veikloje labai jau japoniškas. Būdamas Vilniaus universiteto Biochemijos katedros studentu buvau nukreiptas į Taikomosios enzimologijos institutą, kur pradėjau rašyti diplominį darbą. Beprasidedančią mokslinę veiklą teko nutraukti dvejiems metams: visą kursą paėmė tarnauti į kariuomenę. Daug kas sako, kad dveji metai tarnybos būna prarasti. Man jie tokie nebuvo. Man tai buvo labai rimtų iššūkių metai. Per tuos dvejus metus išmokau labai daug. Manau, kad didžiosios dalies lyderystės savybių, o jų, nesikuklinsiu, šiek tiek turiu, kalvė buvo ten. Atsidūriau aplinkoje, kur pats turėjau priimti sprendimus, nuo manęs priklausė kiti žmonės. Pirmiausia patekau į pėstininkų pulką. Viena, kai patenki į tą sistemą kaip kareivis, kuris atsako tik už save, ir kas kita, kai esi karininkas, kuris atsakingas už 30 įvairiausių tautybių žmonių. Buvau atsakingas ne tik už tai, kad tie žmonės būtų pamiegoję, pavalgę, bet ir už tai, kad per mokymus negautų galo po tanko vikšrais. – Kas buvo sunkiausia tarnybos metais? – Tarnavau Kaliningrade, vadinamajame pavyzdiniame 11-osios armijos pulke. Tai buvo pulkas, kuris turėjo būti pasirengęs bet kada vykdyti karinius veiksmus. Gyvenimas ten buvo labai intensyvus. Kartais į bendrabučius iš mokymų negrįždavome savaitėmis. Manęs niekada netrikdė buitiniai sunkumai. Esu kaimo vaikas. Nei sunkus darbas, nei prastesnis maistas man nebuvo kokia nors problema. Sunkiausia buvo susivokti, kur esi, ko iš tavęs norima, ir tai padaryti. O padaryti tai galėjai tik per įtaką kitiems. Būtent tada man pasidarė labai aišku, kad lengva bet kokį darbą padaryti pačiam. Sunku ir labai įdomu darbą padaryti su kitais žmonėmis, juos įtikinant ir motyvuojant. – Kur atsidūrėte po tarnybos armijoje? Kaip toliau vystėsi jūsų karjera? – Grįžau į tą pačią laboratoriją, įsidarbinau jaunesniuoju moksliniu bendradarbiu. Man labai greitai viduje tapo aišku, kad nebūsiu didelis mokslininkas. Matyt, jau veikė armijoje suformuotas lyderystės genas. Tada mūsų įmonė dar nesikūrė, bet jau pradėjome gaminti produktus ir pardavinėti, kūrėme technologijas. Jau tada buvo noras. Mačiau gražius užsienio įmonių katalogus ir viduje buvo noras ką nors panašaus padaryti čia. Mano polinkį pastebėjo Viktoras Butkus ir įtraukė į vadybos dalykus. Vėliau, kai ėmė formuotis "Fermentas", ėjau iš pozicijos į poziciją. Tapęs direktoriumi, atsakingu už verslo plėtrą, gavau laisvę važiuoti į bet kurioje pasaulio vietoje vykstančius mokymus, kursus ar seminarus. Tuo naudojausi ir turiu padėkoti man vadovavusiems žmonėms už šią galimybę. – Koks jūs esate vadovas šiandien: ar viską mėgstate daryti ir kontroliuoti pats, ar suburiate žmones ir dirbate kartu? – Mano kaip vadybininko karjera nėra vienalytė. Keitiesi eidamas iš pareigų į pareigas, įtakos turi amžiaus, asmenybės formavimosi dalykai. Karjeros pradžioje per daug norėjau visur pats sudalyvauti, pats viską daryti. Atrodė, kad tik aš galiu padaryti gerai. Tai su laiku keitėsi. Nemažai mokiausi, skaičiau, domėjausi elgesio psichologija. Šiandien manau, kad gerai deleguoju funkcijas. Tačiau nesu vadovas, kuris sėdi ant stiklo kalno ir iš aukštai deleguoja. Galiu pats atsiraitoti rankoves ir imti projektą į rankas. Kartais prisireikia tai daryti, kai situacija įtempta, glausti terminai, kai reikia perskirstyti išteklius, o projekte dalyvaujantys žmonės neturi tam administracinių galių. Tada tiesiog stoji šalia tų žmonių, kurie vykdo projektą. Jie dirba savo darbą, o aš jiems padedu. Mėgstu dinamišką darbo stilių. Nesu tas vadovas, kuris sėdi ir kuria strategijas, lygiai kaip nesu tas, kuris tik laksto ir reguliuoja. Bandau rasti balansą. - Kokius santykius puoselėjate įmonėje? Ar darbuotojai gali ateiti pasitarti su jumis? – Didžiuojuosi vienu dalyku. Mane visi vadina vardu. Net laborantai, su daugeliu jų esu dirbęs būdamas jaunas. Manau, kad tai normalu. Man keistai skamba, kai naujas darbuotojas pasako "direktoriau". Tokiu atveju pataisau, kad tai nėra kreipinys, kurio aš tikiuosi. Prie mano durų neradote sėdinčios sekretorės. Mano durys visada atviros. Jei uždaros, vadinasi, kažkas pas mane yra. Kad ir koks didelis viršininkas būtum, reikia išskirti svarbias įmonei iniciatyvas, nusileisti ir pabūti su žmonėmis, parodyti, kad tai, ką jie daro, tau įdomu ir svarbu. – Kas yra lyderis? Kokių savybių tai reikalauja iš žmogaus? – Lyderystė nėra vadovavimas, lyderystė – tai noras judėti į priekį pačiam ir uždegti tuo kitus. Kaip išeina, priklauso nuo to, kokia komanda, kokios užduotys. Negaliu pasakyti, kad visur esu geras lyderis. Vienintelis dalykas, kuris varo į priekį, yra noras daryti. Čia kaip kine ar teatre, jei aktorius netiki tuo, ką sako, tai matyti. Taip ir su vadovavimu. Jei netiki, jei tavo noras ir entuziazmas apsimestinis, visi tai mato. – Ar norint vadovauti tokiai įmonei reikalingas specifinis išsilavinimas biochemijos, biotechnologijų srityje, ar pakaktų vadybos studijų? – Mano specialybė – biochemikas. Vadyba yra mano dabartinė sritis, tačiau jos mokiausi epizodiškai. Nebuvo laiko gauti sisteminį išsilavinimą. To šiaip labai norėtųsi. Norėtųsi baigti Harvardą, žinoti ir jausti aukštąjį vadybos pilotažą. Bet gyvenimas yra toks. Galima žinias rinkti po gabaliuką, po šapelį dėlioti. Yra labai teisingas pasakymas apie vis aukštesnio rango vadovus: "You need to know less and less about more and more" (Turi žinoti vis mažiau ir mažiau apie vis daugiau ir daugiau – angl.). Kuo aukščiau kyli, tuo mažesnis poreikis būti ekspertu konkrečioj srity, tuo didesnis poreikis turėti kuo platesnį pažiūrų lauką ir supratimą apie kuo platesnį spektrą įvairių dalykų. Čia vėl transformacija. Tai, kad esu biochemikas, kad gerai išmanau produktus, žinau iki smulkmenų, kas vyksta gamyboje, man ne trukdo, o padeda. Tačiau generalinio direktoriaus poste tą specifinės srities išmanymą nusveria vadybos dalykų žinios, strateginių dalykų, finansų išmanymas. Tam reikia mokytis ir mokytis. Aš tai darau. Beveik nebeskaitau mokslinių straipsnių, nebent labai įdomi apžvalga, iš esmės visą laisvalaikį skiriu verslo literatūrai. – Kiek to laisvo laiko turite ir kam jį skiriate? – Nepasakyčiau, kad esu visiškas darboholikas ir be įmonės nieko nematau. Žinoma, buvo etapų karjeroje, kai kentėjo šeima, kai dirbdavau naktimis ir savaitgaliais. Tačiau atėjo laikas, kai pradėjau jausti, kad tiesiog neveža sveikata, kad iš to naudos nėra, kad po bemiegių naktų tiesiog esi neproduktyvus. Pirmas dalykas, kurio atsisakiau, – darbo savaitgaliais. Jei nekeliauju, juos dažniausiai praleidžiame su žmona sodyboje. Ten visuomet yra milijonas visokių rūpesčių ir idėjų. Dabar statau pavėsinę. Nusprendėme, kad bus japoniško stiliaus. Internete įsigijau ir iš Amerikos parsisiunčiau projektus. Galėčiau nusamdyti ką nors, kas paimtų, padarytų ir nesukčiau sau dėl to galvos. Bet tai dalykai, kurie iš tiesų teikia džiaugsmą. Ten yra mano ir mano šeimos vieta, mano ir mano žmonos augalai, daug ir įvairų. Kai nuvažiuojame į sodybą, mes pirmiausia einame ne į namą, o apibėgam ir apžiūrim, kas žydi, kas ne, kas nudžiūvo, kas išgyveno. Ilgai galvojau, kam to reikia, iš kur tas noras tuo užsiimti. Matyt, tai susiję su mano darbu. Kokia mano diena? Koks dienos rezultatas? Atsisuku vakare išeidamas ir matau vienintelį dalyką: krūvą popierių, kurių nespėjau perskaityti. Vadovo darbas kartais toks neapčiuopiamas. O sodyboje sėdai ant traktoriuko, nušienavai veją ir matai, kad nušienauta. Išvažiuodamas sekmadienį vakare atsisuki ir matai, kas sutvarkyta. Dar viena mano aistra – žūklė. Deja, laiko tam nelieka daug, bet pasistengiu ištrūkti prie aplink sodybą esančių ežerų pasėdėti valtyje, žiemą su malonumu pagręžioju skylutes lede, randu per metus savaitę išlėkti į Norvegiją menkių pažvejoti. – Lietuvos "Fermentas" yra tarptautinės bendrovės dalis. Kada baigiasi jūsų diena? – Darbą baigiu vėliau nei kiti mano kolegos. Tenka bendrauti su valdyba, bendrovės "Fermentas International" vadovais, kurie veikia Kanadoje, įmonėmis kitose šalyse, tad dėl laiko skirtumų koreguojasi ir darbo dienos trukmė. Kai jau dauguma darbuotojų išvyksta ir įmonėje atmosfera rimsta, mėgstu išgerti arbatos ir pasikalbėti su dar likusiais kolegomis. Dažnai išvykstu namo 20–21 val. – Ar laikotės kokių nors verslo etikos principų? Kokie jie? – Laikomės tam tikrų etikos principų ir tuo Lietuvoje daug kam sukeliame nuostabą. Tarkime, dar nuo sovietinio instituto laikų profesorius Arvydas Janulaitis įvedė taisykles, kurių griežtai laikomasi iki šiol. Kategoriškai draudžiama net diskutuoti, kaip apgauti valstybę, kaip apeiti įstatymą, kaip apgauti savo darbuotoją ar partnerį. Iš išorės ateina ne tiek daug žmonių, bet jie greit supranta šias taisykles, be to, į tai atkreipiame dėmesį per atrankas. Jei nėra moralės, yra bandymas apgauti, meluoti, tokie žmonės greit čia išnyksta, ir tiek. – Kokias žmonių savybes labiausiai vertinate? Kokiomis savybėmis turi pasižymėti jūsų darbuotojai? – Labai vertinu norą. Norą tobulėti, judėti, siekti, padaryti. Norą, kad čia būtų šis kas, ko nėra niekur kitur, noras daryti dalykus, kurie kartais atrodo neįmanomi ir nepakeliami. Neturėtumėt susidaryti klaidingo įspūdžio, vertinu ir tuos žmones, kurie po darbo užveria laboratorijos duris ir viską užmiršta. Tai jų pasirinkimas. Svarbu tolygiai paskirstyti tuos, kurie daro, ir tuos, kurie verda, nes tie, kurie verda, iki galo negali padaryti to, ką pradėję. Aš toks esu, todėl šalia manęs reikia žmonių, kurie imtų ir padarytų tai, apie ką svajojau ir ką pradėjau. Mūsų darbe labai svarbus profesionalumas. Manau, viena didžiausių bėdų Lietuvoje ta, kad universitetai ir įmonės mažai kalba apie tai, ką reiškia būti profesionalu. Jauni žmonės turi gausybę svaiginančios karjeros pavyzdžių apie vos 24 sulaukusius multimilijoninių bendrovių valdybos pirmininkus. Šios istorijos dažniausiai liūdnai baigiasi ir tiems jauniems žmonėms, ir toms įmonėms. Kodėl? Nes tiems žmonėms trūksta profesionalumo. Negali tapti profesionalu per dvejus trejus metus. Tai neįmanoma. Nes profesionalumas – ne tik žinios, bet ir mokėjimas tas žinias pritaikyti. – Grįžkime prie įmonės reikalų. Kokie tolesni įmonės plėtros planai? – Turime ambicingų tikslų. Mūsų kilimas dviženkliu procentu yra tai, ko nesiruošiame atsisakyti. Ruošiamės plėstis 4,5 ha teritorijoje, kurią įsigijome. Versle taip yra, kad ne viską gali pasakyti. Bet planai tikrai ambicingi. Planuojame turėti Lietuvoje galingą biotechnologijos įmonę, kuri galbūt būtų reikšminga Lietuvos ekonomikai ir skaičiais, ne tik idėjomis. Norėtume, kad biotechnologijos darytų didesnę įtaką ūkio rodikliams. – Kokios perspektyvos įmonei atsiveria atėjus naujai savininkei? – "Thermo Fisher Scientific" yra viena didžiausių pasaulyje bendrovių, gaminančių ir tiekiančių mokslui skirtus produktus ir paslaugas. Kol šis sandoris nebus įgyvendintas, daugiau ateities planų negalime atskleisti. Tačiau kaip pasirašydamas sutartį teigė bendrovės "Fermentas Internation" valdybos pirmininkas Viktoras Butkus, ši sutartis pasirašoma galvojant apie įmonės ateitį ir siekiant užtikrinti jos spartų augimą. – Ar Lietuva neriboja jūsų ambicijų? Ar palankios sąlygos veiklai ir plėtrai? – Kad ir kaip būtų valdžia dergiama, o mūsų mokesčių sistema pristatoma kaip nelanksti, pernelyg sudėtinga, žlugdanti verslo konkurencingumą, tai nėra tiesa. Be abejo, sistema nėra tobula, tačiau Vyriausybė yra padariusi fantastinius žingsnius skatindama mokslinius tyrimus. Suma, kuri buvo išleista moksliniams tyrimams, įmonėje yra trigubinama ir atskaičiuojama nuo pelno. Pelno mokestis skaičiuojamas tik nuo likusios pelno dalies. Taip sumažinamas pelno mokestis. Tai yra fantastinė paskata verslui stiprinti konkurencingumą tyrimų pagalba. Taip valstybė įmonėms gali kompensuoti apie pusę išlaidų moksliniams tyrimams. Nedaug valstybių pasaulyje turi tokius dalykus. Problema tik ta, kad nedaug įmonių gali tuo pasinaudoti, nes nedaug kam aktualūs tyrimai. Mūsų apdirbamoji pramonė dirba tokiu principu: perkam naują įrangą ir paleidžiam gamybą. To neužtenka. Reiktų nusipirkti modernių technologijų ir ieškoti žmonių, kurie galėtų jas patobulinti. Taip įmonė taptų konkurencinga, nes sukurtų išskirtinį produktą, o ne gamintų tą patį, ką visi. Pas mus, deja, labai trūksta gebėjimų sujungti verslą ir mokslą. – Kaip krizė pasijuto jūsų įmonės veiklos srityje? – Nesame vakuume. Įvairiose šalyse mūsų verslas skirtingai pajuto krizę. Europos ir mažesnėse Azijos šalyse buvo justi neigiama įtaka. Tačiau didžiosios rinkos, kaip Indija, Amerika, Kinija, jos, atvirkščiai, metė į mokslinius tyrimus dar daugiau pinigų. Logika paprasta: jei per krizę, kai visi taupo, aš dedu pinigus į konkurencingumo didinimą, kai krizė baigsis, turėsiu geresnes starto pozicijas. Kinija prasidėjus krizei į tyrimus investavo trilijoną JAV dolerių. Indijoje, kuri yra didžiausia rinka po JAV, mums buvo fantastiniai metai ir rekordinis pardavimas. – Ko gero, neteko veržtis diržų ir karpyti darbuotojų atlyginimų? – Buvo išmokėtos rekordinės premijos visiems darbuotojams. Kita vertus, krizė paskatino peržiūrėti ir sumažinti išlaidas, per trumpą laiką sukaupėme rezervą nenumatytiems atvejams, kad netektų prarasti darbuotojų. Mums pavyko sėkmingai įveikti krizę, nes esame diversifikavę veiklą tiek kalbant apie produktus, tiek apie rinkas. Mūsų veiklos rezultatai nepriklauso nuo vienos rinkos ar pirkėjo. Įmonės vizitinė kortelė
| ||||||||
| ||||||||
