Mokslo ir technologijų pasaulis

Mokslininkai imitavo garsus, kuriuos skleistų subatominės dalelės, tokios kaip Higgso bozonas, jei jos susidarytų Didžiajame hadronų greitintuve (LHC) po dalelių susidūrimo.

Taip siekiama suteikti galimybę CERN fizikams surasti naujų požiūrio taškų į atliekamus eksperimentus.

Mokslininkė Lily Asquith panaudojo duomenis, gautus Didžiajame hadronų greitintuve (LHC) iš „Atlas“ detektoriaus pirmųjų LHC eksperimentų metu. Padedama garso inžinierių, pagal šiuos duomenis ji sukūrė galimus subatominių dalelių garsus.

„Jei energija yra šalia jūsų, tuomet išgirsite žemo tono garsą, o jei ji bus toliau, tonas bus aukštesnis. Jei energijos yra daug, garsas bus stipresnis, o jei energijos mažiau – tylesnis“, – fizikė teigė BBC.

„Atlas“ detektorius turi kalorimetrą, matuojantį dalelių energiją. Pats detektorius sudarytas iš septynių koncentrinių sluoksnių, kurių kiekvieną mokslininkė pažymėjo skirtinga sluoksnį reprezentuojančią nata, o jos toną priskyrė priklausomai nuo energijos kiekio, patenkančio į tą sluoksnį.

Toks procesas, kurio metu moksliniai duomenys paverčiami garsais, vadinamas sonifikacija.

L. Asquith ir jos komanda jau sukūrė keletą simuliacijų, besiremiančių prognozėmis, kas gali nutikti per būsimus protonų susidūrimus LHC greitintuve. Dabar mokslininkai simuliacijas papildo tikrais duomenimis iš jau atliktų eksperimentų.

„Kai klausotės sonifikuotus garsus, iš tikrųjų girdite duomenis. Tai vienas iš galimų pažinimo būdų, pasakančių apie duomenis tai, ko negalėtumėte sužinoti jokiu kitu būdu“, – teigė projekte dalyvaujantis programinės įrangos inžinierius Archeris Endrichas.

Šio projekto tikslas – suteikti fizikams papildomą būdą analizuoti duomenis. Prie jo dirbanti komanda mano, kad ausys geriau nei akys užfiksuoja menkus detektorių išėjime suformuotus duomenų pokyčius, kurie gali reikšti, jog aptikta nauja dalelė.

Projekte dalyvaujantis kompozitorius Richardas Dobsonas tvirtina buvęs priblokštas, kaip muzikaliai skamba susidūrimų metu gautas produktas. „Garse galime išskirti aiškias struktūras, beveik taip, tarsi jos būtų dirbtinai sukurtos. Atrodo, jos pačios sau pasakoja mažą istoriją. Viskas taip dinamiška ir kintama, tai labai panašu į muziką, kurią galima išgirsti šiuolaikinėse kompozicijose“, – aiškino jis.

Nors projekto tikslas – pasiūlyti fizikams dar vieną analitinę priemonę, A. Endrichas įsitikinęs, kad tai taip pat gali suteikti galimybę mums slapta pasiklausyti Visatos fone skambančio harmoningo garso.

Kaip skamba daugiau modeliavimo metu sukurtų subatominių dalelių garsų, galite išgirsti čia.