Mokslo ir technologijų pasaulis

Eksperimentai su žmonėmis yra tamsus mokslo istorijos kampelis, kuriame buvo pažeistos moralinės ribos, paliekant neišdildomus randus. Šie eksperimentai, liūdnai pagarsėję savo bejausmiu žmonijos nepaisymu, savo šlovę įrašė į istorijos metraščius.

Neetiški eksperimentai su žmonėmis yra rimta problema mokslo ir medicinos istorijoje. Šie eksperimentai pažeidžia pagrindinius etikos principus, tokius kaip pagarba individui, gerumas ir teisingumas, ir gali sukelti dalyviams fizines ir psichologines traumas, rašo „Grunge“.

Projektas 4.1

1940-aisiais ir 1950-aisiais Maršalo salos tapo priverstine Amerikos branduolinių ginklų bandymų laboratorija. Dėl ironiško likimo posūkio šių salų gyventojai tapo nenumatytų neapgalvotų branduolinių eksperimentų pasekmių liudininkas. Projektas 4.1, oficialiai žinomas kaip „Žmonių, labai paveiktų beta ir gama spinduliuotės iš didelio galingumo ginklų, atsako tyrimas“, tapo abejotinos etikos įkūnijimu.

Vietos gyventojai tapo nevalingais bandomaisiais, kurie patyrė radiacijos poveikį be jų žinios. Tikrasis šio eksperimento tikslas liko apgaubtas paslapčių, nes salos gyventojams nebuvo suteikta jokia informacija: jie žinojo tik tai, kad jie gydomi nuo paslaptingų ligų, apie kurias jiems buvo mažai pasakojama. Visą tą laiką, žinoma, jie taip pat susidūrė su apsinuodijimo spinduliuote padariniais – apsigimimais ir socialine įtampa, – o jų pagalbos prašymai iš esmės buvo atmesti.

Stanfordo kalėjimo eksperimentas

Stanfordo kalėjimo eksperimentas, kurį atliko Philipas Zimbardo 1971 m., nuneša mus į psichologinio žiaurumo gelmes. Šio tyrimo metu studentai buvo patalpinti į kalėjimą (kuris iš tikrųjų buvo Stanfordo universiteto psichologijos katedros rūsys). Dalyviai buvo suskirstyti į dvi grupes: kaliniai nuo pat pradžių buvo žeminami, o sargybiniams buvo suteikta visa valdžia.

Sargybiniai pradėjo ginti savo valdžią žiaurumu ir fizinėmis bei psichologinėmis bausmėmis, o kaliniai buvo labai prislėgti ir suirzę. Eksperimentas baigėsi po šešių dienų, nepaisant to, kad jis turėjo trukti dvi savaites.

MK Ultra: proto kontrolės siekimas

MK Ultra – slaptas Šaltojo karo laikų Amerikos projektas – su šiurpinančiu įžūlumu gilinosi į proto valdymo sritį. Projektą paskatino gandai, kad Šaltojo karo laikų komunistinės šalys kažkokiu būdu išplovė smegenis amerikiečių kariams užsienyje. Dėl šios priežasties JAV vyriausybė bandė proto kontrolę panaudoti kaip ginklą.

Naudojant įvairius psichologinio manipuliavimo metodus, įskaitant hipnozę, elektrošoko terapiją, vaistus ir net radiacijos poveikį, projekto metodai buvo toli gražu ne etiški. Šių tyrimų dalyviai dažnai visiškai nežinojo, dėl ko jie užsiregistravoį bandymus. Kaliniai ir pacientai psichiatrinėse ligoninėse buvo lengvi taikiniai, o pasakojimai apie jų patirtį kėlė siaubą – jausmas, kad jų kaulai tirpsta arba praranda gebėjimą suprasti, kad jie yra žmonės, buvo tik pradžia.

Visa tai buvo daroma po paslapties šydu, o CŽA neigė, kad jie vykdė tokius dalykus. Tačiau aštuntajame dešimtmetyje vyko Kongreso tyrimas. Galiausiai šis tyrimas nebuvo labai veiksmingas – CŽA pareigūnai tvirtino nieko neatsimenantys ir sunaikinę visą informaciją – todėl tikslios detalės gali būti dar žiauresnės, nei žinoma.

Operacija „Midnight Climax“

1955 m. San Franciske įvyko operacija „Vidurnakčio kulminacija“ („Midnight Climax“), kuri tapo grėsmingu projekto MK Ultra skyriumi. Sekso paslaugų teikėjai buvo pasamdyti tam, kad priviliotų nieko neįtariančias aukas į namą, esantį Kaštonų gatvėje.

Jo sienose sąmonės netekusiems asmenims buvo suleista LSD dozė, o kiekviena jų reakcija buvo stebima per dvipusį veidrodį. Šios operacijos etikos pažeidimų buvo daug, o juos dar labiau padidino jos lyderio George'o White'o vojeristiniai* ketinimai.

*Vojerizmas – lytiškai subrendusio žmogaus lytinio gyvenimo viena apraiškų. Apnuoginto kūno stebėjimu siekiama lytiškai susijaudinti ir pradėti lytinį aktą su romantiniu partneriu.

Nacių eksperimentai: žiaurumų simfonija

Antrojo pasaulinio karo metu nacių įvykdyti žiaurumai neapsiriboja koncentracijos stovyklomis ir dujų kameromis. Jų medicininiai eksperimentai sudaro baisų žmonijos istorijos puslapį, kurio aukomis daugiausia tapo kaliniai žydai ir romai.

Masinės sterilizacijos eksperimentais buvo siekiama įrodyti rasinį pranašumą, o aukas patyrė siaubingų išbandymų. Aukos taip pat buvo užkrėstos ligomis vien tam, kad būti rasti įvairių ligų gydymo būdai, o žmogžudystės pasitarnavo kaip priemonė gauti palaikus tolesniems tyrimams. Josefas Mengele, žinomas kaip „Mirties angelas“, išlieka siaubingu šių mirtinų eksperimentų simboliu.

731 padalinys: Japonijos žiaurumai Antrojo pasaulinio karo metu

731 padalinys, Antrojo pasaulinio karo metais veikęs Japonijos okupuotuose Kinijos regionuose (Mandžiūrijoje), yra ryškus Japonijos žiaurumo priminimas. Šiame slaptame tyrimų padalinyje Kinijos kaliniams buvo atlikti nežmoniški eksperimentai, įskaitant vivisekciją, siekiant ištirti vidaus organus prieš mirtį.

Aukos patyrė nušalimus, eksperimentines amputacijas, badą, dehidrataciją ir mirtinų sąlygų, tokių kaip mirtinas slėgis ir radiacija. Ginklų bandymai dar labiau pagilino siaubą: prieš tiriamuosius buvo naudojami liepsnosvaidžiai, durtuvai, nervus paralyžiuojančios medžiagos ir rentgeno spinduliuotė. Per šiuos eksperimentus mirė tūkstančiai žmonių (nors tikslus skaičius lieka paslaptimi), o 731 padalinys dešimtmečius buvo laikomas paslaptyje.

Tęsinys kitame puslapyje:

Pietų Afrikos žiaurumai

Apskritai, rasinė segregacija, kurią XX amžiuje Pietų Afrikoje įvedė kaip apartheidą, buvo labai akivaizdi problema. Tačiau tuo metu segregacija ir priespauda nebuvo apibrėžiami tik pagal rasę. Pavyzdys – Pietų Afrikos kariuomenės vykdytas projektas „Aversion“ (Pervertimas).

Pietų Afrikos kariuomenė bjauriomis priemonėmis bandė „išgydyti“ karius gėjus nuo jų seksualinės orientacijos. Gėjams buvo taikoma aversinė terapija, ypač elektrošoko terapija. Cheminė kastracija, hormonų terapija ir nepageidaujamos lyties keitimo operacijos taip pat buvo pritaikytos tūkstančiams žmonių.

Galiausiai projektas buvo uždarytas, o atsakingas daktaras Aubrey Levinas pripažino savo nesėkmę, bet ne žmogaus teisių pažeidimus.

Tuskegee sifilio tyrimas

1932 m. pradėtas Tuskegee sifilio tyrimas gilinasi į tamsiausius medicinos etikos kampelius. Juo buvo siekiama stebėti sifilio išsivystymą šimtams juodaodžių vyrų Alabamoje. Kai 1947 m. penicilinas pasirodė kaip vaistas, tyrimai pasisuko pražūtinga linkme. Gydytojai atsisakė gydymo, nuspręsdami, kad jų eksperimentas yra svarbesnis už žmonių gyvybes. Aukos kentėjo nuo aklumo, beprotybės ir mirties – visa tai dėl to, kad jiems nebuvo leista gauti vaistų.

Tyrimai tęsėsi netrukdomi dešimtmečius, ir net po to, kai jis tapo žinomas septintajame dešimtmetyje, projektą buvo leista tęsti ir aiškiai buvo ketinama tęsti tol, kol jo subjektai mirs. Projektas buvo baigtas tik 1972 m., kai jis tapo žinomas visuomenei.

Gvatemalos sifilio eksperimentas

Mažiau žinomas Gvatemalos sifilio eksperimentas, kurį praėjusio amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje atliko amerikiečių pareigūnai, tapo tiksliniu šios ligos plitimu. Sveikatos apsaugos pareigūnai tyčia užkrėtė vietos gyventojus naudodamiesi sekso paslaugų teikėjais ir tiesioginėmis injekcijomis, be jų informuoto sutikimo.

Šio piktavališko eksperimento aukomis tapo daugiau nei tūkstantis žmonių, įskaitant vaikus ir pagyvenusius žmones. Nors gydymas buvo suteiktas, etikos pažeidimai išlieka nepaneigiami, palikę dėmę medicinos tyrimų metraščiuose.

Radiaciniai eksperimentai

1940-ųjų ir 1950-ųjų radiacijos eksperimentų metu buvo gilinamasi į radiacijos poveikio žmogaus organizmui tyrimą. Šie eksperimentai, dažnai atliekami be sutikimo, apėmė 1945 m. Vanderbilto mitybos tyrimą, kurio metu nėščioms moterims nesąmoningai buvo duodami radioaktyvūs vaistai, o moksleiviai buvo maitinami radioaktyviu kalciu. Patys baisiausi buvo eksperimentai su plutonio injekcijomis, kai nepagydomai sergantiems pacientams nesąmoningai buvo suleidžiamos mirtinos radioaktyvaus plutonio dozės. Šie eksperimentai yra apgaubti paslapčių ir, paliko skausmingą kančios ir neatsakytų klausimų palikimą.

Nenumaldomai siekiant mokslo pažangos, šie siaubingi žmonių eksperimentų puslapiai yra ryškus priminimas apie etines ribas, kurių niekada negalima peržengti. Nors mokslo pažanga yra kilnus tikslas, jis visada turi būti suvaržytas įsipareigojimo žmoniškumui ir etinio griežtumo, kad nenuslystų į moralės pažeidimų bedugnę.