Mokslo ir technologijų pasaulis

Kai 1939 m. spalio 28 d. Vilnius buvo atsiimtas, Lietuvos valdžia toleravo ir net finansiškai rėmė lenkų švietimo ir kultūros įstaigas. 1940 m. kovo 8 d. Lietuvos aidas rašė: „Lietuva šiuo metu pasaulyje yra vienintelė valstybė, kurioje ne itin gausi lenkų mažuma turi net tris dienraščius, valstybės išlaikomas arba remiamas aštuonias gimnazijas, keliasdešimt kitų mokyklų, penkis teatrus, keliolika įvairių organizacijų, kad net valdinėse įstaigose toleruojami lenkiškai kalbą ir lenkais save laiką pareigūnai.“⁴⁷ Vokiečių ir sovietų užimtose Lenkijos žemėse nieko panašaus nebuvo.

Remiantis 1939 m. gruodžio 13 d. Lietuvos Seimo priimtu Universitetų įstatymu, vietoj lenkiškojo Stepono Batoro universiteto gruodžio 15 d. buvo atidarytas lietuviškasis Vilniaus universitetas, kurį kol kas sudarė iš Kauno atkelti Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų ir Teisės fakultetai. Be to, lapkričio pabaigoje iš Panevėžio į Vilnių buvo perkeltas Pedagoginis institutas (iki 1939 m. pavasario veikęs Klaipėdoje).

Lietuvos vyriausybės ir lietuvių tautos geranoriškumą vertino toli gražu ne visi Vilniaus lenkai. Nacionalistiniai lenkų sluoksniai, ypač jaunimas, laikė lietuvius tokiais pat okupantais kaip vokiečiai ar sovietai, tiktai silpnesniais, todėl elgėsi itin įžūliai. Jau spalio 29 d., vykstant miesto perėmimo iškilmėms, Pilies gatvėje mėgino demonstruoti apie 800 lenkų būrys⁴⁸. Spalio 31 d. įsisiautėjusi minia pradėjo mušti žydus, daužyti jų namų langus, plėšti parduotuves. Prie miesto savivaldybės demonstrantai šaukė „Tegyvuoja Lenkija!“, „Šalin lietuvius!“ Lietuvos policija, iš pradžių veikusi neryžtingai, vėliau jau nepajėgė riaušių numalšinti. Minia išsiskirstė tik tada, kai į gatves išvažiavo sovietų tankai. Neramumai, daugiausia Rasų kapinėse, vyko ir lapkričio pirmosiomis dienomis⁴⁹.

Pradėjusio kurtis lenkų pogrindžio dalyviai buvo įvairūs: pradedant kraštutiniais radikalais, net teroristais, baigiant liberalais. Tačiau visų jų tikslas buvo bendras: atkurti Lenkijos valstybę su 1939 m. rugsėjo 1 d. sienomis.

Lapkričio pirmosiomis dienomis Lietuvos atstovai perėmė iš raudonarmiečių reprezentacinius rūmus, kuriuose Rusijos valdymo laikais rezidavo generalgubernatorius, o Lenkijos – Vilniaus vaivada. Dabar jie tapo LR Prezidentūra. Vidury rūmų aikštės ant stiebo iškilo Lietuvos vėliava, o prie paradinio įėjimo pradėjo eiti sargybą Lietuvos kariai. Tačiau nei Respublikos Prezidentas, nei kitos centrinės valdžios įstaigos į Vilnių keltis neskubėjo. Prezidento sekretorius Aleksandras Merkelis atkreipė Smetonos dėmesį, kad vyriausybės delsimą keltis į sostinę visuomenė vertina nepalankiai:

„ – Jūsų, pone Prezidente, visokeriopos veiklos didžioji dalis yra glaudžiai susijusi su Vilniumi. Jūs jį skelbėte esant Lietuvos širdimi […]. Jums pirmajam derėtų keltis į senąją Lietuvos sostinę, kur Prezidento laukia tokie šaunūs rūmai...

– Iš Sovietų Sąjungos tokia kaina priimtas Vilnius man nemielas, – skausmo slegiamu balsu Respublikos Prezidentas nutraukė mano kalbą.

– Tai suprantama. Bet Vilniaus, kaip Lietuvos sostinės, grąžinimas yra jau įvykęs faktas ir jis verčia daryti su juo susietus žygius.

– Aš į bolševikų klastingai grąžintą Vilnių nesikelsiu. Ten kaip Respublikos Prezidentas įsikūręs, bolševikams okupuojant Lietuvą negalėčiau pasitraukti […]“⁵⁰

Taigi Respublikos Prezidentas, Vyriausiasis kariuomenės vadas, tautininkų paskelbtas Tautos vadu, galvojo ne apie tai, kad agresijos atveju reikės valstybę ginti ginklu, kaip nutarė Gynybos Taryba, o apie pabėgimą.

1940 m. birželio 5 d. spauda pranešė, kad birželio 23-iąją Respublikos Prezidentas aplankys Vilnių ir viešės jame dvi dienas. Tačiau to padaryti jis nespėjo – birželio 15-ąją Lietuva buvo okupuota.

Nors Lietuvos SSR Aukščiausioji taryba 1940 m. rugpjūčio 25 d. priėmė nutarimą dėl Vyriausybės ir valdžios įstaigų perkėlimo į Vilnių iki 1941 m. gegužės 1 d., tačiau iki karo pradžios į Vilnių buvo perkelta tik dalis antraeilės svarbos liaudies komisariatų (ministerijų). Svarbiausios respublikinės valdžios įstaigos – LKP Centro komitetas, Liaudies komisarų taryba ir kt. liko Kaune. Kraštą užėmus vokiečiams 1941 m. vasarą, Lietuvos Laikinoji vyriausybė, Lietuvos generalinės srities komisaras Adreanas fon Rentelnas ir lietuvių generaliniai tarėjai (ministrai) taip pat rezidavo Kaune. Taigi Kaunas išsaugojo Lietuvos sostinės de facto statusą net iki 1944 m. vasaros.

1944 m. vasarą, traukiantis vokiečių kariuomenei, Vilnijoje, Vakarų Baltarusijoje ir Vakarų Ukrainoje veikusi Lenkijos emigracinei vyriausybei pavaldi Armia Krajowa (AK) planavo užimti Vilnių, Balstogę, Lvovą ir paskelbti pasauliui, kad atstatė prieškarines Lenkijos sienas rytuose. AK Vilniaus apygardos komendantas Aleksandras Krzyźanowskis (slapyvardis Wilk) Vilniaus apylinkėse sutelkė 10 tūkst. ginkluotų vyrų, kurie, priartėjus Sovietų kariuomenei, turėjo 1 para anksčiau už raudonarmiečius įžengti į Vilnių (operacija „Ostra Brama“)⁵¹. Tačiau AK bandymas naktį į liepos 7-ąją užimti miestą nepavyko. Vokiečiai nesunkiai atrėmė lenkų puolimą.

Liepos 7-osios vakarą Vilnių pasiekė RA III Baltarusijos fronto, kuriam vadovavo generolas Ivanas Černiachovskis, kariuomenė. Gatvių mūšiai truko 5 paras. Paskui sovietų kariuomenę į miestą skverbėsi AK kariai. Liepos 13-osios rytą akovcai iškėlė Lenkijos vėliavą Gedimino bokšte, tačiau raudonarmiečiai ją nuplėšė ir iškėlė raudonąją, kuri tuomet buvo ir SSRS, ir Lietuvos SSR valstybinė vėliava⁵². Liepos 13 d. Vyriausiasis SSRS kariuomenės vadas Josifas Stalinas paskelbė pasauliui, kad „3-iojo Baltarusijos fronto kariuomenė šiandien, liepos 13 dieną […] išvadavo Lietuvos Sovietų Socialistinės Respublikos sostinę iš fašistinių grobikų“.

Iš Maskvos grįžtančios LSSR valdžios įstaigos – LKP (b) Centro komitetas, Liaudies komisarų taryba, Aukščiausiosios tarybos prezidiumas – į Kauną jau nevyko, o įsikūrė Vilniuje.

Dar prieš tai, liepos 9 d., Antanas Sniečkus, Mečislovas Gedvilas ir LSSR NKGB liaudies komisaro pavaduotojas E. Rudakovas išsiuntė VKP (b) CK, SSRS NKVD ir SSRS NKGB vadovams telefonogramą, kurioje buvo sakoma: „Vilniaus apskrities miškuose yra nemažai lenkų teritorinės armijos, ginkluotos vokiečių ginklais, būrių, vadovaujamų pulkininko Vilko. Jie primygtinai siūlosi Raudonosios armijos dalims, kovojančioms dėl Vilniaus, veikti kartu. Galima numanyti, kad lenkų nacionalistai bandys kurti savo valdžios organus Vilniuje. Mūsų nuomone, pulkininko Vilko lenkų dalinius reikia nuginkluoti ir išsiųsti į užnugarį jų nukreipimo į Lenkijos armiją pretekstu.“⁵³

AK operacijos „Ostra Brama“ epilogas buvo toks: liepos 17-osios popietę Kosciuškos gatvės 16 name apsistojęs generolas Černiachovskis pakvietė papulkininkį Wilką ir jo štabo viršininką pasikalbėti. Vos atvykę, jie buvo areštuoti, o po kelių valandų buvo suimta dar daugiau kaip 20 AK karininkų. Vilniaus apylinkėse sukoncentruoti AK daliniai buvo apsupti, nuginkluoti ir išsiųsti į Lenkijos komunistinės valdžios kariuomenę (Armia Ludowa). Aukštesnieji karininkai atsidūrė gulaguose. Vakarų valstybės nė žodžiu neužtarė savo sąjungininkės Lenkijos.

Sovietų Sąjunga per Antrąjį pasaulinį karą Vidurio Europos valstybių sienas pastūmė į vakarus. Iš to laimėjo Čekoslovakija, Ukraina, Baltarusija, Lietuva ir, žinoma, Rusija (Rytprūsius). Lenkijai prarastąją teritoriją rytuose kompensavo istorinėmis jos žemėmis vakaruose. Labai nukentėjo Vokietija, bet juk ji sukėlė du pasaulinius karus ir juos pralaimėjo.

Pokario metais ir partizanai, ir daugelis taikių gyventojų Lietuvos valstybingumo atkūrimo viltis siejo su Atlanto chartija, kurios 3-iasis punktas skelbė, kad ją pripažinusios šalys (prie chartijos prisijungė ir Sovietų Sąjunga) „gerbia tautų teisę pasirinkti valdymo formą ir sieks, kad ši teisė būtų atkurta toms, iš kurių ji buvo atimta“. Tačiau lietuviai, matyt, nebuvo girdėję, o gal nenorėjo nieko žinoti apie tos chartijos 2-ąjį punktą: jai pritarusios šalys „nenori jokių teritorinių pokyčių be laisvai išreikštos tų teritorijų gyventojų valios“⁵⁴. Ar galėjo Lietuvai būti palankūs referendumo Vilnijoje rezultatai? Ir ar norėjo lietuviai laisvos Lietuvos be Vilniaus? 1946 m. kovo 5 d. savo kalboje Sultone (JAV), žymėjusioje Šaltojo karo pradžią, Winstonas Churchillis išvardijo visas už geležinės uždangos atsidūrusių Vidurio ir Rytų Europos šalių sostines. Nepaminėjo tiktai Vilniaus, Rygos ir Talino. Baltams beliko pasikliauti tik savimi.

Per Antrąjį pasaulinį karą ir pirmaisiais pokario metais įvykę Vilniaus gyventojų pokyčiai buvo didžiausi per visą daugiaamžę miesto istoriją. Naciai ir jų talkininkai nužudė apie 70 tūkst. vilniečių, daugiausia žydų. Dar 12 tūkst. miesto gyventojų buvo išvežta darbams į Vokietiją, pasibaigus karui, dauguma jų negrįžo. Apie 30 tūkst. vilniečių dėl įvairių priežasčių išsikėlė iš miesto⁵⁵. 1944 m. pabaigoje mieste buvo likę apie 110 tūkst. gyventojų – du kartus mažiau negu prieš karą.

1944 m. rugsėjo 22 d. Liubline Lietuvos SSR Liaudies komisarų tarybos pirmininkas Mečislovas Gedvilas ir Lenkijos Tautinio išsivadavimo komiteto (Lenkijos komunistinės vyriausybės) pirmininkas Edwardas Osóbka-Morawskis pasirašė susitarimą dėl lietuvių evakavimo iš Lenkijos teritorijos ir Lenkijos piliečių evakavimo iš Lietuvos SSR teritorijos. Faktiškai evakuacija arba repatriacija buvo vienpusė – iš LSSR į Lenkiją. Pagal susitarimą galėjo išvykti visi lenkai ir žydai, kurie buvo Lenkijos piliečiai iki 1939 m. rugsėjo 17 d. ir gyveno Vilniaus, Trakų, Švenčionių, Zarasų, Alytaus bei kitose Lietuvos apskrityse. „Evakuacija yra savanoriška, ir todėl prievarta negali būti taikoma nei tiesioginė, nei netiesioginė“, – skelbė susitarimo 1 str.⁵⁶ Evakuaciją buvo numatyta baigti iki 1945 m. balandžio 1 d., tačiau vėliau ji buvo keletą kartų pratęsta ir baigėsi tik 1948 m.⁵⁷

Lenkų antisovietinio pogrindžio požiūris į repatriaciją nebuvo vienareikšmis. Pasak Vitalijos Stravinskienės, iš pradžių, kol buvo vilčių, kad Lenkija turės prieškarines sienas, gyventojai buvo raginami pasilikti. Vėliau, blėstant viltims dėl Vilniaus priklausomybės ir stiprėjant NKVD – NKGB represijoms (1944–1945 m. buvo suimta per 12 tūkst. lenkų), požiūris keitėsi⁵⁸.

Susidaro įspūdis, kad Lietuvos SSR valdžia, ypač respublikinės optacijos komisijos, reguliavusios lenkų išvykimą, pirmininko pavaduotojas Albertas Knyva (pirmininkas – Vladas Niunka), skatino lenkus išvykti, tačiau varžė lietuvių tautybės asmenų išvažiavimą į Lenkiją su repatriacijos priedanga⁵⁹. Knyva 1946-04-05 pranešime Sniečkui ir Gedvilui rašė, kad Kauno, Kėdainių ir Ukmergės evakuaciniuose rajonuose išvykti į Lenkiją užsirašė 14,7 tūkst. asmenų, tačiau gavo teisę evakuotis ir išvyko tik 809 asmenys. Milicijai įsakyta atimti iš kitų asmenų evakuacijos lapus. Pirmosiomis balandžio dienomis evakuacijos punktai Kaune, Kėdainiuose ir Ukmergėje buvo uždaryti. 1945 m. gegužės 30 d. LKP CK ir LKT nutarime „Apie lenkų tautybės piliečių evakuacijos į Lenkiją eigą“ konstatuota, kad „lenkų nacionalistai“ sabotuoja repatriaciją. Milicijos valdyba, Vilniaus miesto ir apskričių vykdomieji komitetai buvo įpareigoti „ryžtingai sustiprinti kovą su […] evakuacijos sabotuotojais, organizuoti vengiančių evakuacijos lenkų dokumentų tikrinimus, užkirsti kelią fiktyvių poliklinikų bei ligoninių pažymų apie tariamą susirgimą išdavimui, užtikrinti, kad išvykimą sabotuojantys asmenys netektų maisto kortelių, teisės naudotis komunaliniais butais ir pan.“⁶⁰ 1945 m. vasarą Vilniaus milicija iš užsirašiusių evakuotis asmenų reikalavo raštiško įsipareigojimo, kad jie išvyks iš Lietuvos per 10 dienų, o žodžiu juos dar įspėdavo, esą priešingu atveju bus išsiųsti į SSRS rytines sritis⁶¹.

Lenkijos valdžios patikslintais duomenimis (įskaičiuoti ir tie, kurie atvyko nelegaliai), 1945−1948 m. iš Vilniaus į Lenkiją atvyko 107,6 tūkst. (96,1 tūkst. lenkų, 10,5 tūkst. žydų, 1 tūkst. kitų), o iš visos Lietuvos – apie 197,2 tūkst. asmenų⁶².

Beveik visų Vilniaus ir bent pusės Vilnijos lenkų, ir ne bet kokių, o daugiausia miestiečių inteligentų, t. y. tautiškai sąmoningiausios dalies, išvykimas buvo istorijos (turint galvoje išvykstančiųjų vargus ir kančias, žodis „Dievo“ čia netinka) dovana, sudariusi palankias sąlygas lietuviams įsitvirtinti Vilniuje ir Vilnijoje. Kaip ja buvo pasinaudota?

1945 m. vasario 23 d. Lietuvos SSR Liaudies komisarų taryba ir LKP (b) Centro komitetas priėmė nutarimą „Dėl Vilniaus miesto apgyvendinimo, ryšium su lenkų repatriacija ir miesto įmonių bei įstaigų aprūpinimo kadrais“, numačiusį perkelti į Vilnių 30 tūkst. darbingo amžiaus asmenų: 4,6 tūkst. kitų Lietuvos vietovių įmonių ir įstaigų darbuotojų, 5,3 tūkst. mokyklų absolventų, o daugiausia – 20 tūkst. buvo mobilizacine tvarka surinkti šalies miestuose, miesteliuose ir kaimuose⁶³. Kiekvienai Lietuvos apskričiai buvo nurodytas konkretus mobilizuotinų asmenų skaičius. Aiškėjant, kad šio nutarimo nepavyks įgyvendinti, 1945 m. balandžio 26 d. valdžia priėmė nutarimą „Apie miestų dirbančiųjų ir kaimų gyventojų mobilizaciją darbams į Vilniaus miesto komisariatų ir žinybos įmones“, pagal kurį turėjo būti mobilizuota 11,9 tūkst. asmenų⁶⁴, t. y. gerokai mažiau, negu buvo numatyta prieš du mėnesius. Gedvilas prašė Staliną, kad leistų į Vilnijoje paliktus 8 tūkst. žemės ūkių atkeldinti valstiečius iš kitų Lietuvos apskričių, bet leidimo negavo⁶⁵.

1945 m. valdžios atstovai, net aukšti pareigūnai, važinėjo po Lietuvą ir ragino gyventojus keltis gyventi į Vilnių⁶⁶. Vien agitacija nebuvo apsiribojama. 1945 m. gegužės 23 d. Utenos apskrities vykdomasis komitetas nutarė: birželio ir liepos mėnesiais iš Utenos miesto nedirbančių ir apskrities kaimo gyventojų mobilizuoti 800 žmonių darbui Vilniaus įmonėse; įpareigoti apskrities miestų ir valsčių vykdomųjų komitetų pirmininkus sudaryti bylas vengiantiems mobilizacijos asmenims ir perduoti jas Utenos apskrities prokurorui; prašyti apskrities prokurorą nedelsiant traukti teismo atsakomybėn visus asmenis, vengiančius mobilizacijos⁶⁷. Panašius nutarimus priėmė ir kitų apskričių valdžia⁶⁸.

Tačiau nei valdžios agitacija, nei prievarta apčiuopiamų rezultatų nedavė. Norinčių gyventi Vilniuje buvo nedaug. 1945 m. liepos 31 d. Lietuvos SSR LKT konstatavo, kad balandžio 26 d. nutarimas įvykdytas tik 2,7 proc.⁶⁹ Profsąjungos vadovybės sudaryta brigada, 1945 m. birželio pradžioje tikrinusi mobilizuotų darbininkų darbo ir buities sąlygas Vilniaus įmonėse, pranešė, kad iš kovo–gegužės mėnesiais mobilizuotų 803 asmenų net 247, daugiau kaip 30 proc., jau „dingo“, t. y. pabėgo iš Vilniaus⁷⁰.

Priežasčių, kodėl Lietuvos kaimiečiai nenorėjo gyventi sostinėje, buvo daug.

Lietuviai, ypač kaimiečiai, Vilniuje jautėsi atsidūrę svetimame mieste: svetima kalba, svetima, net priešiška aplinka. Pasak liudytojų, dažnas lenkas 1945 m. pavasarį „atvykėliams“ lietuviams tėkšdavo į akis: „Be reikalo jūs čia atvažiavote. Jūsų tėvynė čia niekada nebus. Jūs galvojate, kad atėjo rusas, tai ir viskas. Prisiminkite – mūsų ranka stipri. Mes čia dar ateisime, tada jūs mums bučiuosite rankas ir kojas.“⁷¹

Pagal korteles, galiojusias iki 1947 m. gruodžio, miestų gyventojams skiriama maisto produktų norma buvo skurdi, o Lietuvos kaime duonos, ir ne tik jos, niekada netrūko. Minėtoji profsąjungų brigada mobilizuotų darbininkų bėgimą iš Vilniaus aiškino ir labai blogomis buities sąlygomis, ypač bendrabučiuose, kuriuose buvo apgyvendinami viengungiai, mažu darbo užmokesčiu, prastu maistu valgyklose⁷².

Pokario metais net atokiose nuo Vilniaus vietovėse buvo pasakojama apie naktimis „kniaukiančius Vilniaus katinus“, esą, pravėrė žmogus duris, o ten jau laukia banditai. Kriminogeninė padėtis sostinėje iš tikrųjų buvo gąsdinanti. Vidaus reikalų ministerijos toli gražu nepilnais (ne visi nusikaltimai patekdavo į apskaitą) duomenimis, Vilniuje buvo tokia nusikaltimų dinamika: 1944 X−XII – 159, 1945 m.– 636, 1946 m.– 936, 1947 m.– 1178, 1948 m.– 486.⁷³

Kad 1946−1947 m. nusikalstamumas taip smarkiai išaugo, ministerija aiškino Pavolgį ir kitus SSRS regionus ištikusia sausra ir nederliumi. Iš rytinių sričių į Vilnių plūdo ne tik išbadėję duoneliautojai (iš Vilniaus jie pasklisdavo po visą Lietuvą), bet ir vagys, recidyvistai. Tokių „svečių“ skaičius siekdavo net 38−40 tūkst. per dieną⁷⁴. Po to, kai 1947 m. gruodį buvo įvykdyta pinigų reforma ir panaikintos kortelės maisto produktams, nusikalstamumas sumažėjo.

Svarbus veiksnys buvo Lietuvos partizanų požiūris į darbo jėgos Vilniaus įmonėms mobilizaciją. Komunalinio ūkio liaudies komisaras Astafjevas 1945 m. birželio 11 d. pranešė LSSR LKT pirmininkui Gedvilui: Kauno ir Biržų apskričių vykdomieji komitetai turi mobilizuoti 1,7 tūkst. asmenų komunalinio ūkio įmonėms Vilniuje, tačiau dėl „banditizmo“ Biržų apskrities valdžios pastangos lygios nuliui. Gegužės 5 d. iš mobilizuojamų 275 asmenų į surinkimo punktą neatvyko nė vienas. Gavę mobilizacijos pranešimus, vieni išėjo į mišką, o kitus partizanai įspėjo, kad, jeigu jie išvyks į Vilnių, bus išžudytos jų šeimos. Du Joniškėlio valsčiaus apylinkių tarybų pirmininkai, įteikę mobilizacinius pranešimus, buvo nužudyti. Todėl kiti apylinkių pirmininkai dabar bijo tą daryti⁷⁵.

1945 m. liepos 5 d. Biržų apskrities vykdomasis ir partinis komitetai nutarė prašyti LSSR vadovybę, kad ji imtųsi priemonių kuo greičiau Biržų apskrityje likviduoti „banditizmą“, nes dėl jo nevykdoma žemės ūkio produktų paruoša, miško kirtimo darbai, darbininkų Vilniui mobilizacija. Pagal vasario 23 ir balandžio 26 d. LKT ir LKP (b) CK nutarimus Biržų apskrityje reikėjo mobilizuoti darbams Vilniuje 925 asmenis, o mobilizuota tik 35. „Banditai, radę pas piliečius mobilizacinius šaukimus arba kitokius pranešimus [žemės ūkio produktų prievolių, miško kirtimo ir išvežimo – L. T.], juos sudrasko ir ginklu prigrasina jokių valdžios įsakymų nevykdyti. Įbauginti valstiečiai vieni iš geros, o kiti iš blogos valios nevykdo įsakymų.“⁷⁶

Partizanus nesunku suprasti: didžiausias viltis dėdami į greitą „anglų ir amerikonų atėjimą“, laikydami save vienintele teisėta valdžia, jie reikalavo, kad kaimiečiai nevykdytų sovietų valdžios įsakymų, nesvarbu, kokie tie įsakymai būtų.

Galutinį tašką planingo Vilniaus apgyvendinimo istorijoje padėjo LSSR prokuroras M. Baliasnikovas, 1945 m. rudenį viename iš LKP (b) CK biuro posėdžių pareiškęs, kad karas jau baigėsi, todėl negalima taikyti mobilizacinių metodų⁷⁷.

Ištuštėjusio Vilniaus apgyvendinimas vyko gaivališkai, čia atsikėlė nemažai ne tik Lietuvos, bet ir Baltarusijos, Rusijos, kitų sovietinių respublikų gyventojų. Pirmaisiais pokario metais į Kaliningrado sritį (buvusius Rytprūsius) buvo perkeliami Oriolo, Kursko, Smolensko ir kitų per karą ypač nukentėjusių Rusijos Šiaurės Vakarų sričių gyventojai. Kolonistų ešelonai riedėjo per Vilnių. Rusakalbiai Vilniaus įmonių vadovai nesunkiai įkalbėdavo savo tautiečius nevažiuoti į „Germaniją“, o likti čia, sovietiniame Vilniuje (dalis kolonistų nusėsdavo ir Kaune, Klaipėdoje), kur jų laukia darbas ir ištuštėję butai. Vilniaus įmonių pasiuntiniai irgi buvo siunčiami į minėtas Rusijos sritis telkti darbo jėgos.

Kita naujųjų vilniečių kategorija – demobilizuoti sovietinės armijos kariai. 1945−1947 m. Vilniuje įsikūrė beveik 7 tūkstančiai demobilizuotų kareivių ir karininkų⁷⁸, kurių absoliuti dauguma buvo rusai. Visi buvo aprūpinti butais ir darbu: buvę karininkai dirbo įstaigose, o eiliniai kareiviai – pramonės įmonėse, transporte, statybose. Į Vilnių kėlėsi gyventi ir Vakarų Baltarusijos gyventojai, daugiausia tenykščiai lenkai. Senųjų, prieškarinių vilniečių mieste liko ne daugiau kaip 10 tūkst., t. y. maždaug 5 proc. Dėl migrantų srauto sostinės gyventojų skaičius didėjo ir 1946 m. rudenį siekė 124 tūkst., o 1950 m. pradžioje – apie 155 tūkst.⁷⁹

„Vilnius – čia vyksta lemtingas lietuvių mūšis: būti ar nebūti, – 1963 m. dienoraštyje rašė literatūros kritikas ir vertėjas, 4-ajame dešimtmetyje – komunistas, o pokariu – gulagų kalinys Valys Drazdauskas. – Jeigu pavyks, kad šiame mieste po 10−15 metų gyvens 51 procentas lietuvių, kova bus laimėta. Aš tikiu, kad ji bus laimėta.“80

Lietuviai masiškiau kėlėsi gyventi į Vilnių nuo 1948 m., kai prasidėjo prievartinė žemės ūkio kolektyvizacija, nutraukusi kaimiečių ryšius su žeme ir prišaukusi bado šmėklą.

Vilniaus miesto milicijos pasų skyriaus duomenimis, 1951 m. gruodžio 1 d. sostinė turėjo 179 tūkst. gyventojų⁸¹: 55,3 tūkst. (30,8 %) lietuvių, 37,7 tūkst. (21,1 %) lenkų, 59,7 tūkst. (33,3 %) rusų, 12,6 tūkst. (7,0 %) baltarusių, 7,2 tūkst. (4,0 %) ukrainiečių, 5,5 tūkst. (3,1 %) žydų, 1,3 tūkst. (0,7 %) kitų.

Pirmaisiais pokario metais maždaug pusę Vilniaus gyventojų mechaninio prieaugio sudarė Lietuvos, pusę – kitų sovietinių respublikų, daugiausia Rusijos Šiaurės Vakarų sričių ir Baltarusijos, gyventojai. Vėlesniaisiais metais tarp „naujųjų vilniečių“ nuolatos didėjo Lietuvos gyventojų lyginamasis svoris. Miesto milicijos valdybos pasų skyriaus duomenimis, 1952−1957 m. atvykėliai iš Lietuvos sudarė 60 proc. o 1963−1965 m. net 73 proc. viso Vilniaus gyventojų mechaninio prieaugio⁸².

Savo ruožtu atvykėlių iš Lietuvos geografinė kilmė 1965 m. buvo tokia: 49,5 proc. – iš Rytų Lietuvos (Vilniaus, Eišiškių, Trakų, Širvintų, Švenčionių ir kt. rajonų), 24,1 proc. – iš Pietų Lietuvos, 16,5 proc. – iš Šiaurės Lietuvos ir 9,9 proc. – iš Vakarų Lietuvos⁸³. 40 proc. visų tais metais į Vilnių atvykusių asmenų buvo studentai ir specialiųjų vidurinių mokyklų moksleiviai (88 proc. jų – iš Lietuvos, daugelis, baigę mokslus, likdavo dirbti Vilniuje), 30,5 proc. – darbininkai ir tarnautojai (72,5 proc. jų – iš Lietuvos), kiti – pensininkai, namų šeimininkės ir pan.⁸⁴

Kaip rodo 1 lentelėje pateikti duomenys, 1959 m. pradžioje Vilnius kartu su Naująja Vilnia, kuri prie sostinės buvo prijungta 1957 m. pabaigoje, turėjo jau 236 tūkst. gyventojų, trečdalis jų buvo lietuviai. Sovietmečio pabaigoje, 1989 m. sausį įvykusio gyventojų surašymo duomenimis, Vilniuje gyveno beveik 0,6 mln. gyventojų, daugiau kaip pusė jų buvo lietuviai.

1 lentelė.

Dar lietuviškesnė buvo sostinės inteligentija. Kaip rodo 2 lentelė, tarp visų dirbančių miesto gyventojų lietuvių buvo truputį mažiau kaip pusė, o tarp dirbančių protinį darbą asmenų – net 61,2 proc. Lietuviai sudarė per 70 proc. valdžios įstaigų vadovų, 67 proc. įmonių ir įstaigų vadovų, maždaug tiek pat medicinos darbuotojų, per 57 proc. inžinierių ir technikos specialistų, net 70–80 proc. mokslo, literatūros ir meno, kultūros ir švietimo darbuotojų. Mažiausiai inteligentijos turėjo Vilniaus lenkai: tarp dirbančiųjų protinį darbą jų buvo santykiškai dvigubai mažiau negu tarp visų dirbančiųjų.

2 lentelė. Vilniaus gyventojų sudėtis 1931-2001 metais

Vilniaus gyventojų tautinė sudėtis gerokai pasikeitė per pirmąjį atkurtos nepriklausomybės dešimtmetį. Repatrijavus dešimtims tūkstančių rusų, baltarusių ir ukrainiečių, šių tautybių vilniečių skaičius sumažėjo ir absoliučiai, ir santykiškai (žr. 1 lentelę). Lenkų skaičius beveik nepakito, daugiau kaip 3 kartus sumažėjo žydų, o lietuvių santykis išaugo beveik iki 58 proc. Manytina, kad 2011 m. pradžioje įvyksiantis visuotinis gyventojų surašymas parodys, kad lietuviai sudaro apie du trečdalius visų Vilniaus gyventojų.

Niekada, net Gedimino laikais, Vilnius nebuvo toks lietuviškas.⁸⁵

Per du pasaulinius karus ir okupacijas Lietuva labai nukentėjo. Tik 22 metus buvome nepriklausomi. Nepaisant to, XX a. laikytinas lietuvių sėkmės amžiumi. Žaizdas, net pačias didžiausias, laikas užgydo. Vilnius, Trakai, Druskininkai, Klaipėda, apie kuriuos XX a. pradžioje maža, galingų kaimynų apsupta tauta galėjo tik svajoti, šiandien priklauso Lietuvai. O juk kur kas didesnės tautos liko be savo istorinių židinių. Vengrai ir šiandien neturi Transilvanijos, serbai – Kosovo, dar neaiški ir Jeruzalės ateitis…

Lietuvai XX amžius buvo dosnus.

Naudota literatūra:

• ⁴⁷ Priešlietuviška propaganda ir mes, Lietuvos aidas, Nr. 112, p. 3.
• ⁴⁸ R. Žepkaitė, Vilniaus istorijos atkarpa 1939–1940, V., 1990, p. 67.
• ⁴⁹ Ten pat.
• ⁵⁰ A. Merkelis, Antanas Smetona. Jo visuomeninė, kultūrinė ir politinė veikla, New York, 1964, p. 567−568.
• ⁵¹ Išsamiau apie tai žr.: 1944 m. liepa: lenkų Armijos Krajovos operacija „Ostra Brama“ ir Lietuvos TSR vadovų pozicija, Vilniaus istorijos metraštis, T. 1 (2007), p. 249–252. Apie AK veiklą Lietuvoje žr.: J. Wolkonowski, Okręg Wilen Związku walki zbrojnej Armii Krajowej w latach 1939–1945, Warszawa, 1996; L. Tomaszewski, Kronika Wilenska 1941–1945, Warszawa, 1992.
• ⁵² Išsamiau apie mūšį dėl Vilniaus žr.: J. Dobrovolskas, Vilniaus išvadavimas, Vilniaus miesto istorija, t. 2, V., 1972.
• ⁵³ Žr. 51 nuorodą.
• ⁵⁴ Atlanto chartija, Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. 2.
• ⁵⁵ Vilniaus miesto istorija, T. 2, V., 1972, p. 247.
• ⁵⁶ Susitarimo tekstas paskelbtas 1944 m. rugsėjo 26 d. Tiesoje ir dokumentų rinkinyje Lietuvos ir Lenkijos santykiai 1917−1994, Vilnius, 1998, p. 162-169.
• ⁵⁷ Statistikos valdybos dokumente „Lietuvos TSR gyventojų mechaninės kaitos 1948 m. rezultatai“ nurodyta, kad palyginti didelį 1948 m. išvykusių į užsienį miestų gyventojų skaičių (3,9 tūkst. asmenų) lėmė tais metais dar vykusi lenkų tautybės gyventojų evakuacija (Lietuvos ypatingasis archyvas, F. 363, ap. 1, b. 593, l. 361.)
• ⁵⁸ V. Stravinskienė, Rytų ir Pietryčių Lietuvos gyventojų repatriacija į Lenkiją (1944 pabaiga – 1947 m.), Lituanistika, 2007, nr. 1 (69).
• ⁵⁹ LYA, F. 1771, ap. 9, b. 279, l. 6.
• ⁶⁰ L. Truska, Lietuva 1938−1953 metais. V., 1995, p. 127.
• ⁶¹ Lietuvos SSR Vyriausiojo atstovo evakuacijai A. Knyvos 1945-07-23 raštas Vidaus reikalų komisarui Bartašiūnui (LCVA, R-841, ap. 11, b. 2, l.12).
• ⁶² Przemiany narodowościowe nakresach Wschodnich II Rzeczpospolitej 1931–1948. Toruń, 2004, s. 347. Plg. su minėtuoju V. Stavinskienės str.
• ⁶³ Vilniaus apgyvendinimo planas 1945 m., Parengė V. Stravinskienė, Lietuvos istorijos metraštis, 2003, t. 2. V., 2005, p. 119−126.
• ⁶⁴ LYA, F. 1771, Ap. 1771, b. 108, l. 117.
• ⁶⁵ N. Kairiūkštytė, Vilniaus krašto gyventojų sudėties pokyčiai 1939−1946 m., Lietuvos Rytai, V., 1993, p. 295.
• ⁶⁶ J. Kubilius, Esminis žingsnis kelyje į nepriklausomybę, Lemties posūkis, V., 1999, p. 116. Tą patį esu girdėjęs ir iš istoriko Jono Dobrovolsko, kurio tėvas Viktoras po karo dirbo Alytaus partkome.
• ⁶⁷ LCVA, R-754, ap. 13, b. 47, l. 65.
• ⁶⁸ Ten pat, l. 68 (slaptas 1945-05-10 Lazdijų apskrities Vykdomojo komiteto nutarimas).
• ⁶⁹ 1945-07-31 LKT nutarimas „Apie Lietuvos TSR LKT ir LKP (b) CK nutarimo aprūpinti darbo jėga Vilniaus įmones įgyvendinimą“, LCVA, R-754, ap. 12, b. 12, l. 141−143.
• ⁷⁰ Ten pat, l. 164−171.
• ⁷¹ N. Kairiūkštytė, Vilniaus krašto gyventojų sudėties pokyčiai 1939–1946 m., Lietuvos Rytai, V., 1993, p. 295.
• ⁷² LCVA, R-754, ap. 12, b. 12, l. 164−171. Išsamiau apie tai žr.: N. Kairiūkštytė, min. str. p. 294.
• ⁷³ 1949-01-24 einančio vidaus reikalų ministro pareigas G. Jefremovo pasirašyta „Pažyma apie Lietuvos TSR MVD ir milicijos darbą nuo 1944 iki 1949 m.“, YLA, f. 1771, ap. 52, b. 61, l. 11−12.
• ⁷⁴ Ten pat, l. 7−8.
• ⁷⁵ LCVA, R – 754, ap. 13, b. 37, l. 138.
• ⁷⁶ Ten pat, b. 47, l. 72.
• ⁷⁷ Lietuva 1940−1990, Okupuotos Lietuvos istorija, V., 2005, p. 393.
• ⁷⁸ L. Truska, Lietuva 1938−1953 metais, V., 1995, p. 128−129.
• ⁷⁹ Vilniaus miesto istorija, t. 2, p. 248.
• ⁸⁰ V. Drazdauskas, Rytoj važiuoju į Vilnių! Dienoraščio fragmentai, Kultūros barai, 2001, nr. 12, p. 77.
• ⁸¹ Vilniaus miesto istorija, t. 2, p. 249.
• ⁸² Ten pat, p. 248.
• ⁸³ Ten pat.
• ⁸⁴ Ten pat.
• ⁸⁵ Vygando kronikoje (XIV a. pab.) rašoma apie „rusų miestą“ Vilniuje. Rusų metraščiuose rašoma, kad 1387 m. Jogaila krikštijo pusę Vilniaus miesto. Tai reiškia, kad kita pusė jau buvo krikščioniška – stačiatikiška, XIV a. pabaigoje nusistovėjo tvarka, kad pusė miesto pareigūnų buvo stačiatikiai, pusė – katalikai (lietuviai). Įsigalėjus krikščionybei, Vilniuje daugėjo lenkų. XV−XVI a. 50 proc. miestiečių reikalų raštų buvo rašoma lotyniškai, 45 proc. – rusiškai ir tik 5 proc. – lenkiškai. O XVII a. viduryje lenkų kalba surašyti 53 proc., rusų kalba – 10 proc. miestiečių aktų. Lietuvių kalba raštvedybai nebuvo vartojama. Tačiau 1551 m. nutarimas reikalavo, kad visi teismo sprendimai būtų skelbiami lenkų, lietuvių ir rusų kalbomis. Tas pats nutarimas, pakartotas 1620 m., lietuvių kalbos jau nemini. Nuo XVI a. pabaigos nebebuvo sakomi lietuviški pamokslai miesto piliečių parapinėje Šv. Jono bažnyčioje (Vilniaus miesto istorija, t. 1. V., 1968, p. 54–57).