©Mariaus Kavaliausko nuotrauka
Apniukusį birželio rytą, gniauždamas rankoje paskubomis užplikytos kavos puodelį, skubu į pasimatymą. Anksti ryte, brėkštant, į pasimatymą?.. Neįtikėtina?..
Maža to, mano pasimatymas paskirtas ne bet kur, o klampioje šlapynėje tarp galybės uodų ir sparvų! Į susitikimo vietą rasota, vietomis iki juosmens siekiančia žole ar dvimetrinėmis nendrėmis teks žingsniuoti keletą kilometrų, ten dar galbūt reikės luktelėti valandėlę kitą ir... vis tiek nežinau, ar pasimatymas įvyks... Tačiau gal būtent todėl tai ir yra taip įdomu? Tikriausiai būtent todėl apsiginklavęs fotoaparatu, žiūronais bei žiupsneliu kantrybės vėl ir vėl skubu į pasimatymą su miškų galiūnu briedžiu...
Lėtas, ramus, lyg nuolatos savo mintyse paskendęs, briedis yra, matyt, artimiausias lietuvio būdui miško gyventojas. Tai stambiausias elninių šeimos atstovas. Lietuvoje gyvenantis porūšis europinis briedis užauga daugiau kaip 2 m aukščio ties ketera ir 500 kg svorio. Patelės kiek mažesnės – didžiausias jų svoris siekia iki keturių šimtų kilogramų.
©Renato Jakaičio nuotrauka
|
Iš kitų mūsų miškuose gyvenančių elninių briedžiai išsiskiria savo mase, durpių spalvos kailiu ir ilgomis, šviesiai pilkomis kojinėmis apautomis kojomis. Šviesesnės spalvos yra ir papilvė, ausų vidinė pusė bei snukio galas. Patelės dar turi nedidelę šviesią dėmę pauodegyje – veidrodėlį. Krinta į akis ryškus briedžio gogas ir masyvi galva su nedidele barzda pakaklėje.
©Kęstučio Čepėno nuotrauka
|
Balandžio–gegužės mėnesiais, iš naujo užgimus viskam kas gyva, pagausėja ir briedžių šeimynos. Ramioje girios vietoje ar atokiame sausame pelkės karklyne patelė atsiveda vieną, rečiau du, o labai retais atvejais – net tris jauniklius. Žalas, pypsintis, neproporcingai ilgomis kojomis žirgliojantis veršelis yra akyliausiai saugomas. Vargas tam, kuris kėsinsis nuskriausti mažylį – savo atžalą ginanti briedė pasiryžusi pulti net žmogų. Iki 3–3,5 mėnesio amžiaus briedžiukai būna žalos spalvos ir tik vasaros pabaigoje, rugpjūtį, spalva supanašėja su suaugusiais briedžiais. Vėliau jauniklį nuo antramečio ar suaugusio žvėries galima atskirti tik pagal dydį ir snukio ilgį. Sakoma, kad jauniklio ausies ilgis sudaro pusę, o antramečio ir suaugusio briedžio – jau tik trečdalį snukio ilgio.
©Rimanto Nalivaikos ir Mariaus Kavaliausko nuotraukos
|
Vidurvasarį, kai net naktimis oro temperatūra retai nukrinta žemiau 10–12 laipsnių, briedžiai mėgsta kiek atviresnes, drėgnas ir vėjo prapučiamas vietoves – žemapelkes, šlapius apyežerius. Tokiose vietose besiganančius žvėris gaivus vėjelis gelbsti nuo kraugerių vabzdžių, o vėsiame pelkės vandenyje galima ir saulės svilinamus šonus atgaivinti, ir taip mėgstamų vandens augalų – pelkinių purienų bei paprastųjų lūgnių paskanauti...
©Mariaus Kavaliausko nuotrauka
|
Liepą patinams galutinai susiformuoja ragai. Iki rugpjūčio pabaigos jau bus visiškai nuvalyta augančius ragus dengianti odelė, ragai bus įtrinti natūraliais dažikliais – įvairių medžių, krūmų žieve ir sakais. Manoma, kad briedžio rago šakų skaičius nusako žvėries amžių. Anaiptol... Tikrai ne kiekvienas garbaus amžiaus sulaukęs patinas nešioja karališką karūną. Medžioklės trofėjų statistika byloja, kad dalis briedžių brandą pasiekia viso labo turėdami keturšakius ar šešiašakius ragus, bet pasitaiko ir po 10–12 ar net 16 šakų ant kiekvieno rago užauginančių galiūnų.
©Romualdo Barausko, Mariaus Kavaliausko ir Mindaugo Kirstuko nuotraukos
|
Rugpjūčio viduryje, kai vis ilgėjančios naktys gaivia rūko marška pradeda vėsinti per vasarą įkaitusią žemę, briedžiams ateina neramus metas. Miškų galiūnai ruošia ragus turnyrinėms kovoms. Taip prasideda beveik du mėnesius trunkančios briedžių tuoktuvės. Iki pat spalio aktyviausi patinai, stenėdami, trindami ir maitodami ragais pasirinktus medžius, voliodamiesi kanopomis išmuštose ir šlapimu nušlakstytose duobėse, kovodami turnyrinėse kovose bei ieškodami poruotis pasirengusių patelių, klajoja po savo rujos teritorijas. Ne vienas aistros apakintas galiūnas ir visam laikui karūnuotą galvą ant vėsios žemės padeda pakirstas medžiotojo ar brakonieriaus kulkos. Ironiška, bet, kaip kažkada apie elnių medžioklę rujos metu rašė šviesaus atminimo gamtininkas Jonas Tauginas, patys tauriausi žvėrys krinta tada, kai labiausiai trokšta gyventi...
©Mariaus Kavaliausko ir Valdo Augustino nuotraukos
|
Nurimus rujos aistroms, spalio pabaigoje, prasideda rudeninės migracijos į žiemos ganyklas metas. Žvėrys patraukia ten, kur visą žiemą turės lengvai pasiekiamo pašaro – pušies arba lapuočių ūglių bei žievės. Nemažą briedžių pašaro dalį sudaro ir puskrūmiai – mėlynės, bruknės, viržiai, kol jų nepaslepia storas sniego sluoksnis. Beveik pusę tonos sveriančiam ir tokiu mažai kaloringu maistu mintančiam gyvūnui tiesiog būtina taupyti energiją, todėl žiemą dar labiau sulėtėja ir taip ne itin greitas ilgakojų gyvenimo tempas. Susibūrę į nedideles grupeles žvėrys gali ištisas savaites ganytis tuose pačiuose jaunuolynuose. Tai daug rūpesčių suteikia miškininkams. Pavasariop pasidairius tokiose briedžių žiemojimo vietose įmanoma rasti gamtišką suvenyrą – žiemą numestą briedžio ragą. Pirmieji brandūs ir aktyviai rujoję patinai savo karūnų atsikrato jau spalio pabaigoje–lapkritį, tuo tarpu nemaža dalis, ypač jaunesni žvėrys, karūnuoti vaikšto dar kone visą žiemą.
©Romualdo Barausko nuotrauka
|
Oficialiose, medžioklės plotų naudotojų duomenimis paremtose, apskaitose teigiama, kad Lietuvos briedžių kaimenė gausėja. Šiuo metu šalyje priskaičiuojama apie 6 tūkstančiai šių žvėrių, tačiau vis dar yra nemažai rajonų, kur netgi tinkamose buveinėse pastebėti briedį laikoma didžiule sėkme ir retenybe. Briedžiai – lėti ir patiklūs, tad neretai tampa lengvu brakonierių grobiu. Nenuostabu, kad net ir sumedžiojant vos 2–3 proc. populiacijos šių įdomių žvėrių skaičius nedidėja taip sparčiai kaip norėtųsi.
©Mariaus Kavaliausko nuotrauka
|
Nepaisant visko, kaskart skubėdamas pas briedžius tikiu, kad pasimatymas pavyks ir grįždamas bent mažą dalelę susitikimo su miškų galiūnais įspūdžių parsivešiu įamžintų savo fotoaparatu...
„Žurnalas apie gamtą“ 2010 m. Nr. 3 (39)
Turinys
-
Pasaulio gamta
Jonas Rimantas STONIS, Andrius RIMEIKIS. Karadahas (4)
-
Pažink gamtą
Egidijus BACEVIČIUS. Erikos – trapioji tyrulių puošmena
Lina MARMAIĖ-SNITKIENĖ. Laumžirgis – mažas gamtos stebuklas
-
Baltasis gandras
Peras HANSSONAS. Migruojančių paukščių stebėsena Umeelveno upės deltoje
Darius STRAŠEVIČIUS. Paukščių žiedavimas – stebėjimo būdas, reikalingas mokslui
LOD. Paukščių atskridimo fenologiniai stebėjimai
LOD. Retų ir sunkiai atpažįstamų paukščių rūšių stebėjimų registravimas
LOD. Visuomeninės ornitofaunos stebėsenos informacinė sistema
LOD. 2010-ieji – tarptautiniai biologinės įvairovės metai
Remigijus Karpuška. Baltasis gandras: problemos
-
Nuomonės
Rimantas RYLIŠKIS. Tas nuostabus apleistų laukų pasaulis
-
Veikla
Darius BAUŽYS. 2010 metų vabzdys – medinė skydblakė
-
Keliaukime po Lietuvą
Vytenis ALMONAITIS. Jūros upe nuo Padievaičio iki Žvingių (3)
-
Numerio fotoreportažas
Miškų galiūnas – briedis
-
Gamtos etiudai
Rimas PAKERIS. Paskui kerintį lokio žvilgsnį
-
Problemos ir aktualijos
Selemonas PALTANAVIČIUS. Biologinė įvairovė – didžiausias pasaulio lobis
|
|
|
| |
| |
|
