Mokslo ir technologijų pasaulis

Pasaulio vandenynuose sparčiai mažėja fitoplanktono - mikroskopinių dumblių, kurie sudaro jūrų ekosistemų pagrindą. Pasekmės gali būti liūdnesnės, nei manome.

Naujo tyrimo duomenimis, dreifuojantys žali taškeliai vandenyne nyksta jau mažiausiai šimtmetį, o nuo 1950-ųjų planktono sumažėjo net 40 procentų.

Fitoplanktonas sudaro pusę visos planetos augalinės masės, teigia Kanados Dalhousie universiteto jūrų ekologas Danielis Boyce‘as, kurio tyrimas spausdinamas žurnale „Nature". Jeigu dumbliai išnyks, kils grėsmė klimato stabilumui, pramoninei žvejybai ir bendrajai vandenynų „sveikatai".

„Sunku įsivaizduoti, kad fitoplanktonas toks svarbus, nes daugelis žmonių jo nemato kasdien. Jie mikroskopiniai ir gyvena jūroje, - sako D. Boyce‘as. - Tačiau viskas, kas nutiks jiems, paveiks visą jūrų maisto grandinę, įskaitant mus".

Vėliausiose palydovų nuotraukose matyti, kaip vandenynai, nykstant planktonui, iš žalių pamažu tampa žydrais. Tiesa, šie duomenys yra palyginti nauji, o kiti tyrimai rodo skirtingus rezultatus. Norėdamas gauti tikslesnį vaizdą, D. Boyce‘as su kolegomis išanalizavo informaciją apie pusę milijono vandenyno švaros matavimų, padarytų nuo 1899 m.

Paaiškėjo, kad visą pastarąjį šimtmetį fitoplaktono lygis kasmet nukrisdavo vienu procentu aštuoniuose iš dešimties pagrindinių vandenyno regionų. Didžiausias nuosmukis pastebėtas netoli ašigalių, ekvatoriaus zonoje ir atviruose vandenyse. Nuo praėjusio amžiaus vidurio procesas įgavo pagreitį, ir per tą laiką planktono sumažėjo dar 40 proc.

"Tai tikrai didelis skaičius, - pastebi Kalifornijos universiteto mokslininkas Davidas Siegelis. - Toks didelis, kad sunku net patikėti".

Specialistai kol kas negali atsakyti, kodėl planktonas nyksta, tačiau temperatūros duomenys duoda užuominą: dumblių labiausiai sumažėjo ten, kur vandenyno paviršius buvo šilčiausias. Šiltesnis vanduo trukdo iš gelmių pakilti maistinėms medžiagoms, kurių dumbliams reikia. Jiems mirštant, žuvys nebeturi maisto, taigi tuštėja ir žvejų tinklai. Planktonas veikia ir klimatą, sugerdamas anglies dioksidą ir šilumą.

„Žydrais vandenimis grožimės visi, - primena D. Siegelis. - Tačiau žydrame vandenyne niekas negyvena. Mums reikia, kad ten kas nors būtų, tačiau kol kas turime vis daugiau žydro vandenyno."

Žinoma, visi būtų patenkinti, kad žydras vanduo skalautų paplūdimių krantus, o fitoplanktonų kolonijos sau ramiai gyventų toliau nuo krantų - deja, ne visada taip būna realybėje. Ir nors fitoplanktonai - būtina vandenynų ekosistemos dalis, žmonėms jie gali būti pavojingi sveikatai.