Kas kalaviju iškirsta istorijoj – iškalta akmenyje
|
©Gaudentas Aukštikalnis 1410 m. liepos 15-oji – kritinis taškas Lietuvos (ir ne tik) istorijoje. Jeigu ne pergalė, o sutriuškinimas didžiajame mūšyje prie Žalgirio, nežinia, kaip po jo būtų pasisukusi vėlesnių dešimtmečių ir šimtmečių Lietuvos istorija. Gal ją būtų ištikęs Prūsijos likimas, gal ji ilgiems laikams būtų tapusi vokiečių dominuojamo Baltikumo dalimi, kaip Latvija ir Estija, o gal po kelerių ar keliolikos metų būtų atsitiesusi ir vėl pakėlusi kalaviją už tėvų žemę, laisvę ir garbę? Juk anų laikų lietuviai buvo ne pabėgėlių, o kovotojų tauta. Kad ir kaip būtų, Vytautas Didysis, numatęs Lietuvą padaryti bet kuriai Europos monarchijai lygiaverte karalyste, kartu su pusbrolio Jogailos Lenkija siekė žūtbūtinės pergalės. Ir tai įvyko. Granite – keturios istorinės datosŠis mėnuo aidi didžiulio masto valstybinių 600 metų sukakties iškilmių mūšio lauke Lenkijoje atgarsiais. Bet Lietuvoje galime pasidžiaugti ir nedidelių bendruomenių surengtomis gražiomis šventėmis savo žemėje. Tokią antai surengė Lietuvos totorių bendruomenė savo dvasinio gyvenimo židinyje Raižiuose netoli Punios: birželio 26 d., minint Žalgirio sukaktį, čia buvo atidengtas paminklas Vytautui Didžiajam ir totorių įkurdinimui Lietuvoje atminti. Nuo šiol nedidelį kaimelį garsins ir skulptoriaus Jono Jagėlos sukurtas į aukštį besistiebiąs keturbriaunis granito paminklas, kurio viršūnė karūnuota Gedimino stulpais ir musulmonų simboliais, o kiekvienoje kraštinėje pažymėtos svarbios datos: 1392, 1397, 1410, 1430, ir užrašas: „Vytautas Didysis Lietuvos Valdovas“.
Ką reiškia skaitmenys paminkleŠiomis datomis pažymėtus įvykius šventėje vardijo anų laikų drabužiais apsivilkę aktoriai: 1392 m. Vytautas užėmė Lietuvos didžiojo kunigaikščio sostą, 1397 m. jis į Lietuvą iš Krymo parsivedė totorius, apgyvendino juos Vilniaus ir Trakų apylinkėse, suteikė jiems oraus gyvenimo sąlygas, ir jie, narsūs, ištikimi kariai, sąžiningai tarnavo valdovui, saugojo pilis, jų pulkai kovėsi istoriniame Žalgirio mūšyje, tad paminkle pažymėta ir ši data – 1410. Pagaliau 1430 – Vytauto mirties Trakų pilyje metai. Ir po Vytauto totoriai jautėsi saugūs Lietuvoje, nors kartu su ja pergyveno painius istorijos vingius. Iki mūsų laikų užsiėmė žemdirbyste, buvo nagingi amatininkai; taikiai gyvendami lietuvių kaimynystėje iki šiol išlaikė musulmonų tikėjimą bei papročius. Raižiai – gausiausiai šių dienų totorių gyvenama vietovė.
Ne vien kaimo šventėToji diena buvo šventė ne tik Raižių kaimeliui. Atvažiavo gentainių iš rytų, pietų, šiaurės ir vakarų, garbių svečių iš sostinės ir iš dar toliau. Prezidentūros atstovė Gaja Bartusevičiūtė perskaitė Prezidentės Dalios Grybauskaitės sveikinimą, europarlamentaras prof. Vytautas Landsbergis dėkojo totoriams už tai, kad išlaikė pagarbą ir ištikimybę Lietuvai ir jos didžiojo valdovo atminimui. Lietuvos totorių bendruomenių sąjungos pirmininkas dr. Adas Jakubauskas patvirtino, kad totorių namuose ne retenybė Vytauto portretas, jie per 600 metų nepamiršo savo geradario. Alytaus rajono savivaldybės mero pavaduotojas Gediminas Krasauskas pasidžiaugė, kad totoriai išsaugojo etninę kultūrą, savimonę, susitelkė į vieningą bendruomenę. Paminklą pagal mūsų papročius pašventino Kaišiadorių vyskupas Juozas Matulaitis, savo ruožtu Lietuvos musulmonų muftijus (vyriausiasis dvasininkas) Romas Jakubauskas arabų kalba giedojo ritualinę giesmę. Nuaidėjo trys šaulių garbės salvės: už pergalę Žalgirio mūšyje, už tėvynę Lietuvą, už lietuvių ir totorių santarą.
Prie Vytauto laikus menančios šventyklosPo šios ceremonialo kulminacijos šventė nesibaigė – įvykiai persikėlė aikštėn prie mečetės. Jos istorija sena; dabartinis medinis pastatas – jau penktas. Raižių mečetė vienintelė Lietuvoje veikė ir per visus sovietinės valdžios metus. Sukakties proga mečetės prieigose pastatyti du saulės laikrodžiai (Jono Naviko darbo), vienas rodo juostinį laiką, kitas – Raižių astronominį laiką. Laikrodžius vėlgi pašventino vysk. J. Matulaitis, muftijus R. Jakubauskas sukalbėjo maldą iš Korano. Grojo Lietuvos kariuomenės Sausumos pajėgų orkestras (vad. Nerijus Malinauskas), Vaisodžių pagrindinės mokyklos mokiniai, vadovaujami mokyt. Venetos Balikonienės, surengė koncertėlį, reginį papuošė skautų „Valdovų rūmų“ tunto jaunimas, apsitaisę pačių rankomis pasigamintais riterių šarvais; jų ir jaunųjų šaulių rankose plaikstėsi miškas Lietuvos karališkosios bajorų sąjungos vėliavų. Ilgas rėmėjų sąrašasPaminklo idėja gimė totorių bendruomenėje, o padėjusių įgyvendinti sumanymą atsirado daug. Ilgas rėmėjų sąrašas iškaltas granito plokštėje paminklo papėdėje.
Žurnalo turinys
Storiausia Lietuvos eglė 6
Vienos krizės pabaiga 7
U. Tamošiūnaitė. Vosara 8
Lietuvos miškai: dabartis ir ateitis 9 Nerimas dėl Latvijos valstybinių miškų 14 Iš valstybinių miškų 15
V. Brukas. Prie Baltijos: Švedija 16 A. Kuliešis. Švedijos miškai 18 A. Kačerauskienė. Kas kalaviju iškirsta istorijoj... 20
Z. Bitvinskaitė. Netvirti įveisiamų miškų pamatai 22
V. Skafaru. Wabi Sabi – netobulo grožio namai 26
A. Patašius. Pažangiausia sistema gaisrams gesinti 30 „Iterforst 2010” – krizės kaip nebūta 34 Skelbimai 36 Medienos kainos 39
J. Vaiškūnas. Tarp laisvės ir nepriklausomybės 40
S. Vaišvilaitė. Aprašoma Kuršių nerijos vertė 42
Žuvininkas 45
T. B. Burauskaitė: „Medis – estetikos objektas“ 46
Medžiotojo dienoraštis 47 | |||||||||||
| |||||||||||
