Mokslo ir technologijų pasaulis

Organizacinės psichologijos ir lyderystės ekspertas iš Stanfordo universiteto Bobas Suttonas atidžiai tyrinėja vieno iš išgelbėtų Čilės šachtininkų elgesį. Luisas Urzua daugiau kaip du mėnesius ypač sunkiomis sąlygomis sugebėjo puikiai vadovauti 33 vyrams – jie ne tik visi liko gyvi, bet kolektyvas visą laiką buvo susitelkęs.

B.Suttonas, knygos „Geras bosas/Blogas bosas“ autorius, Stanfordo universiteto profesorius sako, kad jam ypač įdomu nagrinėti, kaip du mėnesius požeminiame kalėjime skirtingo amžiaus vyrai sugebėjo nepalūžti. „Man ypač įdomu stebėti kompetetingai ir pasiaukojamai vadovavusį Luiso Urzua“, – teigė profesorius.

L.Urzua buvo paskutinis šachtininkas, iškeltas iš kalėjimu tapusios šachtos. Kalbėdamas su Čilės prezidentu Sebastienu Pinera jis tarė: „70 dienų trunkanti pamaina yra labai ilga. Pirmos dienos buvo pačios sunkiausios“. Šalies vadovas jam atsakė: „Tu viską darei kaip puikus vadovas. Aš priimu tavo pamainą“.

Stanfordo profesorius teigia pastebėjęs keletą įdomių momentų, kaip L.Urzua vadovavo vyrams. B.Buttonas mano, kad vaizdo medžiaga praverstų daugeliui vadovų ir jie suprastų, kaip reikia elgtis ištikus krizei. Tikslumas, supratingumas, kontrolė ir užuojauta – tai tik keli dalykai, kurie lyderiui praverčia sunkiais laikais.

„Manau, kad L.Urzua puikiai atitinka gero vadovo apibrėžimą. Jis savo asmeninius interesus paaukojo dėl komandos, jis rūpinosi kolektyvo struktūros suformavimu ir jos išlaikymu. Jis pasirūpino maisto paskirstymu, nustatė apšvietimo valandas. Jis kontroliavo viską“, – pabrėžė B.Suttonas.

Profesorius taip pat pažymėjo, kad pirmomis dienomis šachtininkai nepanikavo, nors nežinojo ar juos kas nors ras. Kitas svarbus momentas – kai darbininkai susisiekė su gelbėtojais ir sužinojo, kad iškėlimo operacija užtruks, visi laikėsi tvirtai. „Tai vėl L.Urzua nuopelnas. Jis gelbėjimo operaciją suskaldė mažomis dalimis ir kiekviena įveikta dalis šachtoje vis didino tikėjimą sėkme“, – analizavo organizacinės psichologijos ir lyderystės ekspertas iš Stanfordo universiteto.

Vienas amerikiečių lyderystės mokytojų kartą yra pasakęs: „Svarbiausia ne tobulumas, o ryšys“. B.Suttonas priduria, kad puikiam lyderiui svarbu ne tik kompetencija, bet ir žmogiškumas.

Tiesa, ne viskas po žeme ėjosi taip sklandžiai, kaip buvo pateikiama žiniasklaidoje. Nors „The Guardian“ duomenimis, po žeme visi sprendimai buvo priimami balsuojant, daugumos valia, tačiau, kaip pažymi leidinio žurnalistas, iš kai kurių vėlesniu šachtininkų pasisakymų, nutylėjimų galima spręsti, kad ne viskas buvo taip paprasta ir demokratiška.

Šiuos žodžius patvirtina ir Richardas Villarroelas. Jis sako, kad po žeme itin sunku buvo pirmąsias 17 dienų, kol su jais buvo susisiekta iš viršaus. Vyras pasakojo, kad kalnakasiai laukė ilgos ir kankinančios mirties iš bado. Kai kurie tiesiog gulėjo ir atsisakydavo atsistoti.

„Mes bandėme išsiaiškinti, kokias turime galimybes. Paskui teko rūpintis maistu“, – pasakojo L.Ursua. Jis teigia, kad maisto produktų atsargos buvo itin kuklios – vos po pusę šaukšto žuvies konservų vienam žmogui per dieną.

R.Villarroelas sakė, kad nuo pat pradžių nuspręsta viską dalyti į lygias dalis. Paklaustas, ar nebijojo kalnakasiai kanibalizmo, vyras atsakė ne iš karto: „Tada apie tai niekas nekalbėjo. O paskui, kada mus rado, ėmėme juokauti apie tai, tačiau tik tuomet, kai blogiausia jau buvo praeityje.“

L.Ursua stengėsi kelti likimo draugų dvasią. „Kiekvieną dieną jis mums sakydavo: stiprybės. Jeigu ras mus, vadinasi, bus gerai, jeigu ne, vadinasi, toks likimas. Stiprybė atėjo savaime. Anksčiau aš nesimelsdavau, tačiau ten išmokau, kad priartėčiau prie Dievo“, – pasakojo R.Villarroelas.

Vyras sakė, kad kai jie buvo rasti, krauju prisiekė nepasakoti visko, kas vyko po žeme. Matyt, viena iš paslapčių – nesutarimai tarp kalnakasių pirmomis dienomis. Pirmoje vaizdo medžiagoje, kuri buvo parodyta pasauliui, matyti tik 28 kalnakasiai, penkių trūko – tarp jų ir R.Villarroelo. Jo tėvas žurnalistams sakė, kad vyras buvo pasipiktinęs tuo, kaip kai kurie kalnakasiai „išsidirbinėja“ prieš kameras.

Teigiama, kad šachtoje susiformavo trys grupuotės, vyko kova dėl gyvenamojo ploto, dėl darbo metodų, kartais kildavo muštynių.

Beje, kalnakasiai prisiekė, kad visi pinigai, kurie bus gauti už interviu, ekranizacijas ar knygas, bus padalyti į lygias dalis. Tačiau jau dabar abejojama, ar šis egzaminas bus išlaikytas, mat pasiimti kuo daugiau pinigų kiekvienas turės itin didelę pagundą.