Mokslo ir technologijų pasaulis

Šunys – vieni iš nedaugelio gyvūnų, kurie savo uodegą naudoja bendravimui. Šeimininkams šildo širdį, kai juos pasitinka džiaugsmingai uodega malantis augintinis.

Bet, nepaisant viso pasaulio namuose kasdien vykstančio uodegos vizginimo, mokslininkai vis dar tiksliai nesupranta, kodėl šunys tai daro.

Naujame tyrime, paskelbtame žurnale „Biology Letters“, ekspertai pateikė keletą teorijų. Jie tikisi, jog kiti mokslininkai imsis tikrinti šias hipotezes, kad galiausiai paaiškintų mielą geriausio žmogaus draugo įprotį.

„Žmonės mano, jog uodegos vizginimas yra šuns laimės išraiška, – sakė Arizonos universiteto šunų pažinimo ekspertė Emily Bray. – Bet viskas iš tikrųjų daug sudėtingiau.“

Vienas iš galimų paaiškinimų yra siejamas su dar prieš 35 tūkst. metų žmogaus pradėtu šunų jaukinimu. Galbūt uodegos vizginimas buvo šalutinis bruožas greta kitų šuns elgesio ypatybių – pavyzdžiui, klusnumo ar draugiškumo, žmogaus specialiai pasirinktų paverčiant šį gyvūną naminiu.

Kita hipotezė teigia, kad uodegos vizginimas sąmoningai ar nesąmoningai padarė įtaką prisijaukinti šunis žmonėms, nes juos traukia ritmingi dirgikliai.

Žinoma, tai tik teorijos ir ne visi su jomis sutinka.

Gyvūnų pažinimo tyrinėtoja iš Lincolno universiteto Anglijoje Holly Root-Gutteridge teigė, kad ši hipotezė yra įdomi, bet ji skeptiškai vertina tai, kiek žmonėms iš tikrųjų svarbu ritmiškai judanti šuns uodega.

Bet apskritai naujasis tyrimas padeda geriau suprasti, ką mokslininkai žino ir ko nežino apie uodegos vizginimą.

Autoriai apžvelgė daugiau kaip šimtą šio elgesio tyrimų ir apibendrino išvadas.

Tai, kad šunys, norėdami bendrauti, pirmiausia vizgina uodegą, skiriasi nuo to, kaip kiti gyvūnai naudoja šią kūno dalį.

Pavyzdžiui, banginiams uodega svarbi plaukimui, arkliai ja ginasi nuo musių, o kengūros pritaiko savo uodegą kaip galingą penktąją galūnę, padedančią šuoliuoti į priekį.

Panašu, jog šunys judina uodegą įvairiais būdais, kad perduotų skirtingas žinutes.

Mokslininkai mano, jog vizginimas labiau į dešinę reiškia, kad šuo yra smalsus ir nori artintis, o judesiai į kairę išduoda netikrumą.

Žemas uodegos vizginimas – kai šunys prispaudžia ją prie užpakalinių kojų – taip pat yra susijęs su nesaugumu ir paklusnumu.

„Turbūt šauniausia, kad šunys gali suvokti kitų šunų judesių asimetriją, – kalbėjo naujausio tyrimo bendraautorė, Oregono valstijos universiteto bioakustikė Taylor Hersh. – Šunims buvo rodomi vaizdo siluetai, kaip šuo vizgina uodegą į kairę arba į dešinę kūno pusę.

Jie reagavo skirtingai – labiau sunerimdavo, kai siluetas mojavo uodega į kairę.

Nauja ankstesnių darbų analizė taip pat nustatė spragas mokslinėje literatūroje.

Viena didžiausių – kiek šunys sąmoningai kontroliuoja savo uodegas ir kiek jų vizginimas yra nesąmoningas?

Taip pat akivaizdu, kad šunys yra linkę vizginti uodegas labiau nei kiti jų giminaičiai, pavyzdžiui, vilkai, tačiau mokslininkai vėlgi nežino, kodėl.

Todėl siūloma uodegų vizginimą tirti sistemingiau, pavyzdžiui, analizuojant vaizdo įrašus.

Rekomenduojama šunis paveikti įvairiais dirgikliais ir atlikti matavimus, ar išryškėja kokie nors gyvūnų širdies ritmo arba hormonų lygio pokyčiai uodegos vizginimo metu.

Taip pat raginama naudoti daugiau neurovaizdavimo technikų, kad būtų galima ištirti šunų smegenis, kai jie vizgina uodegą. Platesnės žinios gali turėti įtakos ir gyvūnų gerovei – pavyzdžiui, ar uodegos netektis svarbu šuns gebėjimui bendrauti?

Tačiau šio elgesio bruožo tyrimai taip pat gali padėti mums sužinoti daugiau apie save.

Kadangi žmonės kadaise patys prijaukino šunis, bet kokios evoliucinės įžvalgos apie tokį reiškinį kaip uodegos vizginimas gali atskleisti daugiau ir apie ankstyvąją žmoniją.

„Žvelgdami į tai, kokie šunys yra šiandien, galime keliauti atgal laiku ir pamatyti, ką prijaukinimo procesas padarė šunų elgsenai, – aiškino Maxo Plancko psicholingvistikos instituto lyginamosios bioakustikos tyrėja Andrea Ravignani. – Šiuolaikinis šunų elgesys tam tikra prasme yra ankstyvųjų žmonių piršto atspaudas.“