Mokslo ir technologijų pasaulis

Interviu Tuckeriui Carlsonui Vladimiras Putinas pareiškė, kad pati Lenkija išprovokavo nacistinės Vokietijos lyderį Hitlerį pradėti Antrąjį pasaulinį karą, kuris, matyt, norėjo viską išspręsti taikiai.

Taip Putinas užsiminė apie neva Varšuvos kaltę dėl Antrojo pasaulinio karo įžiebimo. „Focus“ apžvelgia prieškario metų peripetijas, siekiant kvalifikuotai atsakyti apie Lenkijos vaidmenį „pradėjus“ didžiausią XX amžiaus humanitarinę tragediją.

Tarpukario Lenkija arba Antroji Lenkijos Respublika buvo viena iš valstybių, „gimusių Versalyje“. Tai yra, ji buvo suformuota po Pirmojo pasaulinio karo ant nugalėtų Austrijos-Vengrijos ir Vokietijos griuvėsių, taip pat Rusijos likučių, kuri pasitraukė iš karo dėl 1917 m. bolševikų perversmo.

Buvo planuota, kad žlugus nugalėtoms imperijoms etninėse ribose susiformuos nemažai nacionalinių valstybių. Tai turėjo būti atsakas į daugelio Europos tautų nacionalinius judėjimus, vykusius XIX amžiuje prieš imperijas, pavergusius daugybę Europos tautų, daugiausia slavų, tarp kurių buvo lenkai ir ukrainiečiai.

Kadangi Pirmąjį pasaulinį karą pradėjo imperijos, toks žingsnis turėjo tapti vienu iš veiksnių, turėjusių apsaugoti žmoniją nuo naujo kruvino karo. Juk savarankiška tauta, gyvenanti savo arealo ribose – savo etninėse teritorijose, kur kalbama jos kalba, vystoma kultūra – neturėtų vykdyti agresijos prieš kitas tokias pat laisvas tautas. Priešingai nei imperijos, kurių prigimtis – pavergti vis naujas tautas.

Tačiau idilė neįvyko ir viskas iš pat pradžių klostėsi ne taip. Pirma, tik pralaimėjusios imperijos buvo subyrėjusios (Rusija, kaip jau minėta, pasitraukė iš karo po bolševikų perversmo, todėl jos istorija vyko kitame kontekste). Argumentas, kad nugalėtos valstybės buvo imperijos-užkariautojos ir Europos tautų pavergėjos, įtikino ne visus. Tai vėliau panaudojo Adolfas Hitleris, kvestionuodamas tuometinę Versalio pasaulio tvarką.

Pokario (ir, deja, kaip parodė istorija, tarpukario) pasaulio tvarką dar labiau diskreditavo nesąžiningas sienų padalijimas ir tai, kad ne visos pavergtos tautos gavo valstybingumą. Tarp aukų visų pirma buvo ukrainiečiai, kurių etninės teritorijos buvo padalintos tarp praktiškai naujų (nors ir mažų) Rumunijos, Čekoslovakijos ir Lenkijos imperijų.

Antroji Lenkijos Respublika prisidėjo prie ukrainiečių ir baltarusių valstybingumo naikinimo, taip pat užgrobė dalį lietuvių etninės teritorijos kartu su sostine Vilniumi, tapusiu Lenkijos provincijos miestu. Šiuo atveju, dalis lenkų etninės teritorijos pateko į Čekoslovakiją (Cešyno Silezija), kuri savo marga populiacija ėmė priminti sunaikintą nykštukinę Habsburgų imperiją.

Tam tikru mastu tokią padėtį lėmė tai, kad per šimtus imperijų gyvavimo metų jų pavergtų tautų gyventojai persikėlė, todėl tam tikros tautybės žmonių realios kompaktiškos gyvenamosios vietos teritorija dažnai neatitiko tam tikros tautos istorinės gyvenamosios vietos.

Nuo XVI a. Ukrainos žemės buvo Lenkijos dalis, todėl XVIII a., įvykus pirmajam Abiejų Tautų Respublikos padalijimui, įvyko dviejų lygių okupacija – anksčiau užkariautų žemių užkariavimas. Prūsija, tuo metu gavusi šiaurinę Lenkiją, pradėjo masiškai perkelti savo žmones į naujas teritorijas. Taigi, 1918 metais istorinės Lenkijos Baltijos pakrantėje jau gyveno nemaža dalis vokiečių.

Galų gale Tautų Sąjunga, priešingai savo principams, Lenkijos okupuotas Ukrainos, Baltarusijos ir Lietuvos teritorijas pripažino Lenkijai, tačiau būtent istorinis Lenkijos miestas Gdanskas, vokiškai vadintas Dancigu gavo „laisvojo miesto“, t. y., tarptautinio administravimo mandato statusą. Pažymėtina, kad Tautų Sąjungos įpėdinė JT bandė atlikti panašų triuką su Jeruzale (perdavė ją tarptautinei administracijai) ir tai taip pat baigėsi karu.

Todėl dalis pietinės Baltijos jūros pakrantės vėl grįžo Lenkijai. Varšuva gavo priėjimą prie jūros, o nugalėjusi Vokietija gavo eksklavą Rytų Prūsijos pavidalu. Todėl naujosios senosios lenkų teritorijos pradėtos vadinti Dancigo koridoriumi.

20 metų prieš karą: miniatiūrinės imperijos, o ne nacionalinės valstybės

Taigi apibendrinkime. 3-ojo dešimtmečio viduryje Rytų Europos žemėlapis buvo gerokai perbraižytas. Tačiau pasaulis išvydo ne daugybę naujų nacionalinių valstybių savo istorinėse ir etnografinėse ribose, kurios turėjo tapti tolimesnės taikos garantu (niekam nereikės niekuo dalytis), o visumą naujų valstybių, kurios buvo panašesnės į miniatiūrines imperijas, o ne į naujas nacionalines valstybes.

O jų sienos visiškai neatitiko istorinių ir etnografinių realijų, nes susiformavo pagal karinių veiksmų sukeltas sąlygas. Paprasčiau tariant, kiekvienas gavo tiek, kiek galėjo laimėti.

Taigi lenkai, kurie Habsburgų imperijoje buvo prispausta tauta (patys Habsburgai taip nemanė), užkariavo dalį ukrainiečių, baltarusių ir lietuvių etninių žemių.

Jie paėmė lygiai tiek, kiek galėjo laimėti. Karinis principas čia nebuvo lemiamas, o tiesiog vienintelis. Be to, šiaurėje Lenkija iš pralaimėjusių valstybių gavo jai XVIII a. priklausiusias teritorijas (iki jos užkariavimo, kurį įvykdė Rusijos, Austrijos ir Prūsijos imperijos, jos tai pavadino diplomatiniu žodžiu „padalijimas“).

Istorinis teisingumas buvo atkurtas. Tačiau per šimtą okupacijos metų Prūsija šias teritorijas apgyvendino savo žmonėmis. Todėl buitiniu lygmeniu ir etnografiniu požiūriu šios žemės jau buvo vokiškos. Šioje situacijoje tarptautinė bendruomenė priėmė „saliamonišką sprendimą“ Dancigui suteikusi Tautų Sąjungos mandatą.

Revanšistai „sutvarko sienas“

Panaši situacija susiklostė beveik visoje Rytų Europoje. Tai buvo neapdirbtas laukas nacių vyriausybei, kuri 1933 m. atėjo į valdžią Vokietijoje, turėdama tikslą sugriauti esamą pasaulio tvarką. Naujasis Vokietijos kancleris Adolfas Hitleris tikrai turėjo vietos siautėti.

Pokario sienų padalijimas buvo toks prieštaringas ir nesistemingas, kad naciai turėjo pagrįstų argumentų prieš beveik kiekvieną jo aspektą. O baisiausia, kad visi aplinkui atrodo buvo praradę realybės jausmą ir savisaugos instinktą.

Taigi, kai Hitleris 1938 m. pradėjo skaldyti Čekoslovakiją, teisindamasis sudetų vokiečių teisių gynimu, tame dalyvavo ir Antroji Lenkijos Respublika. Ji taip pat įvedė kariuomenę į sudraskytos Čekoslovakijos teritoriją, prisijungdama etninių lenkų gyvenamas teritorijas – tą pačią Cešyno Sileziją, kurią 1919 m. prarado pralaimėjusi trumpą karą su Čekoslovakija. Tuo metu gobši Lenkijos vadovybė nė nenutuokė, kad pradėjo skaičiuoti savo valstybingumo pabaigą. Praėjus metams po šio „laimingo susijungimo“ Lenkijos valstybės nebeliko.

Tęsinys kitame puslapyje:

Dar prieš šiuos įvykius svarbus Varšuvos žingsnis buvo priversti Lietuvą pripažinti esamas sienas, tai yra Vilniaus krašto okupaciją. Faktas yra tas, kad nuo 1920 m., kai buvo okupuotas Vilniaus kraštas, Lietuva nutraukė diplomatinius santykius ir bet kokius ryšius su Antrąja Lenkijos Respsublika. Varšuva manė, kad tarptautinės įtampos augimas suteikia jai kozirį – Didžioji Britanija ir Prancūzija Lenkiją laikė sąjungininke ir atgrasymo priemone Vokietijai, kuriai esant tokioms geopolitinėms realybėms vėl teks kautis dviem frontais. Lenkija geografiškai skyrė nacistinę Vokietiją bei SSRS.

Suprasdama savo geopolitinį svorį tokių realijų sąlygomis, Lenkija 1938 metų kovą paskelbė Lietuvai ultimatumą, pagal kurį pastaroji turėjo nedelsiant pripažinti esamas sienas tarp valstybių ir užmegzti diplomatinius santykius.

Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos parama Lenkijai lėmė realią Baltijos Antantės sąjungininkių – Latvijos ir Estijos, išdavystę, kurios prisijungė prie tarptautinio spaudimo Lietuvai. Likusi viena prieš visą pasaulį, Lietuva sutiko vykdyti Lenkijos ultimatumo sąlygas. Varšuva buvo šlovės ir galios zenite.

Dancigo koridorius

Tačiau Putinas savo „istorijos pamokoje“ turėjo omenyje ne tai. Pats Kremliaus vadovas visiškai mėgdžioja Hitlerį, stengdamasis rasti įvairių dabartinės pasaulio tvarkos ydų, o paskui „iš adatos priskaldyti vežimą“, kiek įmanoma jas hipertrofuodamas. Jis kartoja naratyvą „mažumų teisių apsauga“ kaimyninėse šalyse. Hitleris „saugojo“ etninius vokiečius, atitinkamai, Putinas rusus.

Kita problema, kad šiuolaikinis Rusijos diktatorius, siekdamas pasipelnyti iš kaimynų teritorijų, turi mažiau bendrininkų, o Europoje jų apskritai nėra (bent jau iki šiol niekas nesiėmė jokių veiksmų šia kryptimi).

Dar 1938 metų spalį, po „Sudetų krašto problemos sprendimo“ (kai jis atiteko nacistinei Vokietijai), Adolfas Hitleris nukreipė dėmesį į kitą kompaktišką Vokietijos gyventojų gyvenamąją vietą – Dancigo koridorių.

Varšuva manė, kad nacių diktatorius nesustos, tačiau tikėtasi, kad kitas taikinys bus Klaipėdos (Mėmelio) kraštas Lietuvoje, kuriame gyveno nemažai vokiečių. Iš tiesų, Hitleris savo kalbose dažnai minėjo Mėmelį ir tai tapo vienu iš argumentų 1939 m. kovą įteikti Lietuvai dar vieną ultimatumą: perduoti Klaipėdos kraštą Vokietijai – mažytė, silpna ir apleista Lietuva sutiko, o tai leido naciams sutelkti savo žvilgsnį į naują taikinį – Dancigą.

Dancigo koridorius buvo geopolitiškai svarbus abiem pusėms. Pirma, pats Dancigas buvo didelis uostamiestis, antra, šių teritorijų aneksija sujungtų Vokietiją su Rytų Prūsija sausuma ir tuo pačiu atkirstų Lenkiją nuo Baltijos jūros, vienintelės jos jungties su Vakarų sąjungininkais. Tokiu atveju Varšuva būtų apsupta priešų ir jos suverenitetas liktų tik formalumas. Todėl Dancigo koridoriaus klausimas buvo ne tik Antrosios Lenkijos Respublikos teritorinio vientisumo klausimas, bet ir jos strateginio išlikimo sąlyga.

Patį Dancigo miestą, kuriame daugiausia gyveno vokiečiai, po nacių įsigalėjimo Vokietijoje valdė vietiniai nacionalsocialistai. Galiausiai jis tapo Reicho specialiųjų tarnybų tvirtove ir įvairių krypčių antilenkiškų pajėgų susibūrimo vieta. Nuo 1938-1939 metų miesto valdžia buvo visiškai ištikima Reichui. Liko tik galutinai perimti miesto kontrolę ir sujungti jį sausumos „tiltu“ su Trečiuoju Reichu, tiesiogiai užimant Lenkijos teritorijas.

Prasidėjo grandininė reakcija

1939 m. rugpjūčio 23 d., Vokietijos ir SSRS nepuolimo sutarties pasirašymo dieną, Dancigo gauleiteris (nacių partijos lyderis mieste) Albertas Forsteris pasiskelbė Dancigo laisvojo miesto valstybės vadovu. Versalio tarptautinė teisės sistema nustojo veikti.

Per kelias ateinančias dienas Didžioji Britanija bandė surengti tiesiogines derybas tarp Trečiojo Reicho ir Lenkijos, tuo pat metu paskelbdama savo kariuomenei kovinę parengtį. Vietoj to vokiečiai apkaltino britus ir lenkus agresyvia politika ir paskelbė savo kariuomenei kovinę parengtį. Rugpjūčio 30 d. Lenkijos užsienio reikalų ministro susitikimas su Vokietijos delegacija nepavyko. Rugpjūčio 31-osios vakarą nacių vyriausybė Lenkijai paskelbė 16 punktų ultimatumą, kurio esmė buvo ta, kad Dancigas ir jo apylinkės „sugrįžta“ į Trečiąjį Reichą, o Lenkija turi garantuoti vokiečių mažumų teises. Po kelių valandų vokiečių ir slovakų kariuomenė įsiveržė į Lenkijos teritoriją. Niekas nesiruošė laukti atsakymo į ultimatumą.

Savo kalboje Reichstage 1939 m. rugsėjo 1 d., kur Hitleris vilkėjo „pirmojo Reicho kareivio“ karine uniforma, jis pareiškė, kad visų pirma nori taikaus konflikto sprendimo ir išbandė visus būdus tai padaryti, bet „Vakarai jo niekada negirdėjo“. Taip pat Vokietijos diktatorius patikino, kad aukščiau už viską jis iškelia civilių gyventojų gyvybes ir jau davė įsakymą Vermachtui vykdyti karines operacijas, atsižvelgiant į civilių gyvybių išsaugojimą. Istorija jau įvertino visų šių žodžių vertę.

Ar Putinas melavo apie Lenkiją?

Iš tiesų, esama paralelių tarp dabartinės padėties ir Antrojo pasaulinio karo. Tačiau jos ne apie agresijos auką Lenkiją, o apie agresoriaus veidmainystę, kuris iki paskutinio bandė atlikti taikdario ir teisingumo atkūrėjo vaidmenį „neteisingai sutvarkytame Vakarų pasaulyje“.

Antroji Lenkijos Respublika tikrai prisidėjo prie tarptautinės įtampos kurstymo. Tačiau ji, kaip ir kitos valstybės, ypač Vakarų šalys, užėmusios itin nedrąsią poziciją agresoriaus atžvilgiu, gali būti apkaltintos tik tuo, kad sukūrė pagrindą agresijai. Hitleris ir Putinas visada ateina į „paruoštą žemę“.

Tačiau Kremliaus diktatorius mąsto visai kita linkme. Jis ir dabar džiaugtųsi, jei ta pati Lenkija elgtųsi taip pat. Rusijos propagandistai ne kartą išsakė rožines svajones, kad Lenkija tuoj „užvaldys“ Vakarų Ukrainą, o Vengrija (beje, tikra Hitlerio sąjungininkė) – Užkarpatę.

Tačiau panašu, kad tam tikros išvados buvo padarytos ne tik Varšuvoje, bet ir Budapešte. Užtat Rusijos agresorius patį pasipriešinimo faktą laiko aukos kalte; aukų, išdrįsusių prieštarauti stiprios valstybės valiai, kuri bet kokiu pretekstu nutarė perbraižyti silpnesnės valstybės sienas. Rusijos Federacijos prezidentui karo provokavimas yra ne kaimyninių teritorijų aneksija, o atsisakymas atiduoti savąsias.

Štai kodėl Putino pažiūros į istoriją yra taip priešingos civilizuoto pasaulio pažiūroms. Juk pagrindinė civilizuoto pasaulio išvada (atrodo, ne iki galo) yra ta, kad negalima nusileisti agresoriui, nes tu tikrai tapsi kitu taikiniu. Pagrindinė išvada, kurią Putinas siūlo pasauliui, yra ta, kad bet koks pasipriešinimas veda tik prie didesnių aukų ir sunaikinimo. Ir vienintelis dalykas, kurį turi padaryti auka, yra priimti agresoriaus valią.