Mokslo ir technologijų pasaulis

Kas yra už stebimos Visatos ribų? Mokslas turi penkias vienodai patikimas ir tuo pačiu neįrodytas teorijas apie tai, kas ten slypi...

Kas yra stebima Visata?

Pirmiausia pakalbėkime apie tai, kas iš tikrųjų yra stebima Visata. Ir tada galėsime galvoti apie „kitą pasaulį“.

Stebima Visata apima visą erdvę, kurią galime stebėti ir išmatuoti pagal mus pasiekiančią šviesą. Mūsų visatos amžius yra maždaug 13,772 milijardo metų. Tai reiškia, kad viskas, kas yra toliau nei regimoji šviesa, tiesiog neturėjo laiko mūsų pasiekti ir todėl lieka nepastebima.

Problema ta, kad tai nėra techninis apribojimas. Nėra taip, kad technologijos nėra pakankamai pažengusios, kad pamatytume už šio paslaptingo šydo. Tai tiesiog apribojimas, kurį nustato pats šviesos greitis. Kaip ir neįmanoma perskaityti dar neatėjusio laiško.

Be to, pati Visata plečiasi vis greičiau, o tai reiškia, kad paslaptinga riba vis labiau tolsta nuo mūsų. Radijo signalas iš Žemės techniškai niekada negalėtų pasiekti Visatos ribos, net jei skrietų be galo daug laiko.

Jeigu Visata nuolat plečiasi, tai „į ką“ ji plečiasi? Jei pasiektume Visatos kraštą, ką pamatytumėte?

Tik tuštuma

Remiantis viena teorija, už mūsų Visatos gali būti begalinė tuštuma.

Mes negalime suvokti tikrojo „nieko“, nes jis yra nepastebimas. Tai visko nebuvimas. Be to, ar apskritai gali būti begalinė erdvė? Kiek mes žinome, viskas turi pabaigą. Netgi tai, kas dabar atrodo begalinis, tik artėja prie begalybės, bet niekada nėra begalinis.

Gyvename juodojoje skylėje

Juodosios skylės yra objektai, kurie susidaro, kai mirštančios žvaigždės sugriūva „į vidų“ dėl savo milžiniškos masės ir sudaro neįtikėtinai tankų singuliarumą.

Juodosios skylės deformuoja patį erdvėlaikį tiek, kad niekas negali išvengti jų gravitacinės traukos už įvykių horizonto. Net šviesa. Kas yra už juodosios skylės įvykių horizonto, kaip ir pačios Visatos ribos, lieka paslaptis.

O jeigu mūsų Visata yra vienoje iš šių juodųjų skylių? Dėl šios priežasties ji plečiasi, kas sekundę stumdama savo kraštą vis toliau nuo mūsų taip greitai, kad net šviesa negali pasiekti krašto. Galbūt tai ta pati jėga, kuri neleidžia šviesai išeiti iš juodosios skylės?

Tai, ką mes stebime kaip gravitacijos trauką juodosios skylės išorėje, viduje yra erdvėlaikis, kuris nuolat plečiasi, vis labiau stumdamas ribą tolyn. Mūsų Visata plečiasi taip pat.

Teorinės fizikos mokslininkas Nikodimas Poplavskis pasiūlė dar vieną įdomią teoriją. Mūsų Visata atsirado iš daug didesnės Visatos dalies, kuri įkrito į juodąją skylę ir buvo suspausta, kol pasiekė nesuvokiamai tankią būseną. Tada šis branduolio fragmentas smarkiai sprogo ir suformavo mūsų šiuolaikinę Visatą, kokią mes ją žinome. Šis branduolys gali būti mūsų Didžiojo sprogimo šaltinis.

Teorijos apie juodąsias skyles apibūdina įvykių horizontą kaip tašką, kuriame erdvėlaikis deformuojasi greičiau nei šviesa. Štai kodėl šviesa negali išsiveržti. Tas pats vyksta ir su mūsų Visata. Pačios Visatos erdvėslaikio plėtimasis vyksta daug greičiau nei šviesos greitis. Ar tikrai esame milžiniškoje juodojoje skylėje?

Tai taip pat gali reikšti, kad kiekvienoje mūsų Visatos juodojoje skylėje gali būti kitų Visatų. Kiekvienoje iš jų gali būti Visata, labai panaši į mūsų. O už mūsų Visatos gali būti daug didesnė Visata. Ir mes tiesiog esame uždaryti juodosios skylės viduje.

Už mūsų Visatos krašto yra kita Visata

Kita teorija teigia, kad dar neregima mūsų Visatos dalis turi dar didesnę Visatos dalį. Dar daugiau žvaigždžių, galaktikų ir spiečių be galo besiplečiančioje erdvėje.

Tai taip pat daro šią teoriją panašią į kitą hipotezę, vadinamą multivisatos teorija. Jei erdvė tikrai be galo plečiasi, tai turi būti begaliniai mūsų Visatos, mūsų planetos Žemės, pasikartojimai. Vienoje begalinėje Visatoje turi būti begalinis skaičius „Žemių“.

Bet jei mūsų Visata nuolat plečiasi, tai į ką ji plečiasi? Jei mūsų Visata yra pripučiamo baliono formos, tada ji plečiasi savo ribose. Bet kokia yra erdvė aplink sferą? Jei mūsų Visata yra uždaras burbulas, kas slypi už jo? Ar turi būti kažkas?

Tęsinys kitame puslapyje:

Tamsioji jėga iš kitur

Pagal įprastus kosmologinius modelius, galaktikų spiečių pasiskirstymas mūsų Visatoje dėl plėtimosi ir infliacijos turėtų būti atsitiktinis. Tačiau mokslininkai teigia atradę modelį, rodantį, kad kai kurios Visatos dalys plečiasi stipriau nei kitos. Tai gali lemti galinga jėga, kilusi už mūsų stebimos Visatos ribų.

Iš pradžių buvo manoma, kad ši nepastebima išorinė jėga gali būti juodoji skylė. Bet jei tai būtų juodoji skylė, plėtimosi greitis būtų eksponentiškai greitesnis, kuo arčiau juodosios skylės. Tačiau jo greitis išlieka pastovus, o tikimybė, kad gravitacinę trauką sukelia juodoji skylė, yra maža.

Mokslininkas daktaras Richardas Holmanas teigia, kad ši išorinė jėga gali kilti iš kitos Visatos.

Šie teiginiai vis dar ginčijami, tačiau jie atspindi įdomią teoriją apie kažką galingo, slypinčio už mūsų Visatos.

Visata yra multivisatos dalis

Viena populiariausių teorijų teigia, kad egzistuoja multivisata – nesuskaičiuojama daugybė Visatų, burbulų pavidalu plūduriuojančių viena šalia kitos. Kiekviena Visata susideda iš alternatyvios realybės.

Atsižvelgiant į šią teoriją ir jos požiūrį į begalybę, būtų galima teigti, kad egzistuoja Visata, kurioje žmogaus gyvenimas yra lygiai toks pat, koks yra dabar, su vienintele išimtimi, kad jis turi kitą profesiją. Kitoje Visatoje jis niekada negimė. O trečioje jis yra serijinis žudikas.

Multivisatos teorija apibūdina visas šias visatas, plūduriuojančias viena šalia kitos tuščioje erdvėje, bet nesusijusias viena su kita. Kiekvienoje iš jų yra atskira tikrovė, tarsi burbulas. Ir kai kurie žmonės teigia, kad į kitą realybę galima patekti per kirmgraužą ar juodąją skylę.

Tai sugrąžina mus prie teorijos, kad esame įstrigę juodojoje skylėje. Juk tai reiškia, kad įšokę į kitą juodąją skylę galime patekti į kitą Visatą.

Labiausiai tikėtina, kad niekada negausime teisingo atsakymo į klausimą, kas iš tikrųjų slypi už Visatos ribų.

Kadangi Visata plečiasi greičiau nei šviesos greitis, greičiausiai niekada nepasieksime jos ribos ir jos nepamatysime. Kas slypi už jos ribų, gali likti paslaptimi net ilgai po žmonijos pabaigos.

Ir nors besiplečiantis ir bėgantis laikas atveria naujas galaktikas ir žvaigždes, kurių šviesa tik pradeda mus pasiekti, šios naujai atrastos žvaigždės ir galaktikos dėl raudonojo poslinkio taps vis blankesnės, nes šviesa turi nukeliauti didesnį atstumą. Tolimiausios žvaigždės ir galaktikos tiesiog taps nematomos.

Ar tai multivisata, tuštuma, ar kita Visata už juodosios skylės? Tikriausiai niekada nesužinosime atsakymo į šį klausimą. Mums liks tik prielaidos ir teorijos apie tai, kas ten slypi.