Mokslo ir technologijų pasaulis

2009 m. Italijoje įkurta įvairių sričių mokslininkus vienijanti organizacija „Barilla Center for Food and Nutrition“, kurios nariai, negalėdami ramiai stebėti degraduojančios visuomenės ir žalojamos aplinkos šėlo, ėmėsi šviesti žmones ir skatinti atsakingai elgtis ne tik vardan savo, bet ir viso pasaulio gerovės. Visai neseniai šis centras į dienos šviesą ištraukė visuomenės primirštą sveikos mitybos piramidę, tiesa, kiek patobulintą, dvigubą. Joje parodyta ne tik tai, ką turėtume valgyti norėdami išlikti sveiki, bet ir kokį poveikį aplinkai daro mūsų vartojamų maisto produktų gamyba. Atrodo, jog šį kartą smaližiams nepavyks išsisukti, nes tyrimų rezultatai, matomi piramidėje, aiškiai byloja, jog tai, kas nesveika mums, nesveika ir gamtai. Tad pirmiausia pradėkime nuo savęs.

Laikas susimąstyti

Žmonės visuomet suvokė, jog esama tiesioginio ir neginčijamo ryšio tarp to, ką valgome, ir kokie esame. Deja, šią paprastą tiesą dažnai tekdavo nukelti į antrą planą. Juk dar visai neseniai retas kuris galėjo rinktis iš gausios ir įvairios maisto pasiūlos, kur kas svarbiau buvo apsirūpinti išgyventi reikalingomis atsargomis. Matėme, kaip keitėsi laikai, gerėjo gyvenimo sąlygos, o parduotuvių lentynos ėmė lūžti. Atsipalaidavome ir pradėjome mėgautis. Pamiršome, jog mūsų senelių gyvenimo ir mitybos būdas buvo visai kitoks ir todėl neišmintinga tikėtis, jog sulauksime jų amžiaus gyvendami taip, kaip mums patinka. Šią mintį pasiveja faktai, jog Lietuvoje mirtys nuo širdies ir kraujagyslių ligų sudaro net 54,4 nuošimčio visų mirčių, arterine hipertenzija serga 50–60 nuošimčių 25–65 metų žmonių, o sergamumas cukralige per 15 metų padidėjo daugiau kaip du kartus. Liūdniausia tai, jog ligonių amžius vis jaunėja, o viena svarbiausių šių populiarių ligų priežasčių – prasta, nesubalansuota mityba, riebalų ir cukraus perteklius. Argi ne pats laikas prisiminti sveikos mitybos taisykles?

Piramidė sveikatai

Dviračio išradinėti nebereikia. Kai XX a. viduryje amerikiečiai susidūrė su problemomis, kurios mūsų visuomenę pradėjo kamuoti palyginti neseniai, gydytojas fiziologas Ancel Keys pastebėjo, jog pietų Europos gyventojai, vartoję daug grūdinių, ankštinių kultūrų, vaisių ir daržovių, gyveno ilgiau ir sveikiau nei šiaurės Europos gyventojai, kurių racioną sudarė gyvulinės kilmės produktai. A. Keys pateikė pasauliui Viduržemio jūros dietą, o pagal jos principus vėliau buvo suformuota sveikos mitybos piramidė. Piramidės apačioje matome produktus, kurių vartoti turėtume gausiausiai ir dažniausiai, o pačioje aukščiausioje jos lentynėlėje padėti produktai, kurių valgyti turėtume mažiausiai. Matome, jog augalinės kilmės produktai – daržovės, vaisiai, grūdai, riešutai, sėklos ir ankštiniai, kuriuose gausu vitaminų, mineralinių medžiagų, ląstelienos ir nesočiųjų riebalų, sudaro piramidės pagrindą ir taip pat turėtų sudaryti didžiąją dalį mūsų kasdienio raciono. Kildami į viršų randame visus gyvulinės kilmės produktus, kuriuose gausu sočiųjų riebalų – tai pienas, sūris, grietinė, sviestas, mėsa. Blogieji riebalai atsakingi už daugelį mūsų negalavimų, cholesterolio kiekio kraujyje padidėjimą, kuris lemia širdies ir kraujagyslių ligas. Šių produktų turėtume vartoti mažiausiai. O dabar jūs pabandykite prisiminti, ką labiausiai mėgstate valgyti. Būkite sąžiningi, nes gamtos dėsniai nė vieno neaplenks.

Sveika mums, sveika ir aplinkai

Susimąstyti turėtume ne tik dėl savęs. Mes pirmieji pradedame karą su gamta, nepaisome jos dėsnių ir taisyklių, ir visa tai vėliau mums grįžta bumerangu. Barilla centro mokslininkai prie sveikos mitybos piramidės prilipdė antrąją, pavadinę ją aplinkos piramide, kurioje maisto produktai pavaizduoti atsižvelgiant į jų daromą poveikį aplinkai. Šis poveikis – ekologinis pėdsakas – skaičiuotas įvertinus kiekvieno produkto auginimo, gavimo, apdirbimo, pervežimo, platinimo ir atliekų sąnaudas. Tai atvirkštinė piramidė – pagrindas visai siaurutis, o viršūnė plati. Įdomu, jog pasikeitė tik proporcijos, o štai tvarka, kuria maisto produktai išdėstyti iš apačios į viršų, liko ta pati. Vadinasi, kas sveika mums, sveika ir mūsų aplinkai, o smaližiaudami valgiais, kurių vartojimą rekomenduojama apriboti, kenkiame ne tik sau.

Aplinkos piramidės viršūnėje karaliauja gyvulinės kilmės produktai. Kuo mažiau jų vartosime, tuo sveikesni būsime ir tuo švaresnėje, sveikesnėje aplinkoje gyvensime. Mažai kas žino, o dar mažiau yra norinčiųjų sužinoti apie gyvulių auginimo žmonių mitybai nematomąją pusę. Tačiau nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės, o tam, kad sąmoningai galėtume pasirinkti, privalome susipažinti su faktais.

Ar žinote, kad:

• 100 g raudonosios mėsos – jautienos, kiaulienos – ekologinis pėdsakas yra 92 pasaulio kvadratiniai metrai, o štai 100 g vaisių ekologinis pėdsakas – tik 3 pasaulio kvadratiniai metrai. Tai reiškia, jog norėdami gauti 100 g raudonosios mėsos mes net 30 kartų labiau veikiame aplinką nei išgaudami tokį pat kiekį vaisių. Iš kur tokie skaičiai? Atsakyti nesunku: juk mėsa, kurią valgome, laukuose neauga, o kumpelio kelias į parduotuvę ilgas ir brangus.
• Daugiau nei pusė visos planetos derlingos žemės naudojama gyvulių pašarams auginti. Gyvuliai iš augalinio maisto pasisavina daug daugiau energijos, nei paskui jos „atiduoda“ mėsos, pieno, kiaušinių pavidalu. Tad jei norime gauti 1 kg mėsos, karvytei ar paršiukui turime atiduoti 15 kg augalinės kilmės produktų. Sąnaudos milžiniškos, nes ne tik turime naudoti energiją ir išteklius gyvūnų pašarui auginti, bet dar ir dvigubai tiek pačiam gyvūnui išauginti, apdoroti ir patiekti.

Kenčia miškai ir žemė

Statistiniai duomenys negailestingi: Vokietijos, Didžiosios Britanijos, Japonijos žemės ūkiuose sunaudojama apie 300 kg chemikalų vienam hektarui, Italijoje – 104 kg/ha, Kinijoje – 35 kg/ha, Nigerijoje – 1 kg/ha. Trąšos, pesticidai, herbicidai nuodija dirvožemį, vandenį ir patį derlių. Daugiausia jų naudojama gyvuliams skirtiems pašarams auginti. JAV net 80 nuoš. visų herbicidų sunaudojama auginant gyvuliams skirtus kukurūzus ir sojas. Trečiojo pasaulio šalys susiduria su kita dar didesne problema. Kiekvienais metais išnyksta apie 17 mln. ha atogrąžų miškų. Viena pagrindinių to priežasčių – gyvulių ganyklų plėtra. 88 nuoš. iškirstų Amazonės miškų buvo paversti ganyklomis, o nuo 1960 m. Brazilijoje, Bolivijoje, Kolumbijoje ir Centrinėje Amerikoje sudeginta ir išnaikinta dešimtys milijonų hektarų miškų specialiai tam, jog galvijai turėtų kur ganytis. Skaičiai rodo, kad vienas mėsainis, atkeliavęs iš Centrinės Amerikos ganyklų, kainuoja apie 6 m² atogrąžų miškų ploto. CIFOR (Tarptautinis miškininkystės tyrimų centras) duomenimis, nuo 1997 m. iki 2003 m. jautienos eksportas (ypač į Europos šalis) išaugo net 6 kartus ir 80 nuoš. eksportuojamų galvijų buvo išauginti būtent atogrąžų miškų sąskaita. Liūdniausia tai, jog tropinių miškų viršutinis dirvožemio sluoksnis ypač pažeidžiamas ir po kelerių metų žemės naudojimo ganykloms tenka ieškoti naujų plotų, mat vieta tampa labai nuskurdusi.