Mokslo ir technologijų pasaulis

Saulės sistemos pakraščiuose gali slypėti tikras siaubūnas...

Mūsų Saulės sistemos pakraščiuose jau seniai vyksta kažkas keisto. Kai kurie mokslininkai mano, kad dėl visko kalta vadinamoji Devintoji planeta, tačiau tai gali būti juodoji skylė, rašo „What If“.

Kokio dydžio gali būti ši juodoji skylė? Kokį poveikį tai gali turėti Saulės sistemai ir kas nutiks mums, jei ji priartės?

Toli už Neptūno yra nedideli lediniai objektai, kurie taip pat skrieja aplink Saulę. Jie vadinami transneptūniniais objektais (TNO), taip pat turi keistą orbitą. Pasak mokslininkų, tokio tipo orbita negali atsirasti savaime, ją turi suformuoti koks nors svetimkūnis.

Anot astronomų, jis turi būti bent 17 kartų masyvesnis už Žemę ir skrieti 10 kartų toliau nuo Saulės nei yra Neptūnas. Galbūt tai ta pati paslaptinga Devintoji planeta.

Šiuo metu mokslininkai neturi duomenų, patvirtinančių, kad visų šių objektų orbitas sutrikdo būtent Devintoji planeta. O, jei Devintoji planeta yra visai ne planeta, o juodoji skylė?

Jei bandysite įsivaizduoti planetos dydžio juodąją skylę, galite įsivaizduoti didžiulę tuštumą, kuri suryja viską, kas yra jos kelyje. Tačiau tokio dydžio juodoji skylė būtų itin maža.

Visa ši masė būtų suspausta į itin tankią erdvę, ne didesnę nei greipfrutas. Pavyzdžiui, žvaigždžių kilmės juodosios skylės mūsų Saulės masę viršija 10–24 kartus. Jos gana dažnos. Astronomai apskaičiavo, kad vien Paukščių Tako galaktikoje jų gali būti nuo 10 milijonų iki milijardo.

Jei mūsų Saulė pavirstų juodąja skyle, jos skersmuo būtų tik 5,8 km. Toks scenarijus gali sukelti vieną ar dvi rimtas gyvenimo Žemėje problemas. Bet grįžkime prie mūsų mažytės juodosios skylės, slypinčios Saulės sistemos pakraštyje.

Tokia juodoji skylė, nepaisant mažo dydžio, kaip ir juodosios skylės, turės pakankamai masės, kad sutrikdytų TNO orbitas. Mokslininkai taip pat pastebi, kad jei maža juodoji skylė būtų taip toli ir fiksuotoje orbitoje aplink Saulę, ji niekaip nepaveiktų Žemės.

Bet kas atsitiks, jei tariamos juodosios skylės orbita bus destabilizuota?

Tęsinys kitame puslapyje:

Ekstremalus juodųjų skylių pobūdis pradeda reikštis, kai tas ar kitas objektas priartėja prie įvykių horizonto. Tai sritis aplink juodąją skylę, kurioje objektas turi judėti greičiau nei šviesos greitis, kad išvengtų jos gravitacijos. Ši riba taip pat vadinama negrįžtamumo tašku.

Todėl, kad juodoji skylė taptų pavojinga Žemei, jos gravitacinė trauka turi būti daug stipresnė. Ši maža juodoji skylė turėtų pritraukti visas mūsų Saulės sistemos planetas.

Jei sujungsite stiprią gravitaciją ir chaotišką orbitą, gausime gravitacinį monstrą, kuris vieną po kito prarys Žemės kaimynus. Kai Saulės sistemos planetos ir asteroidai pasieks įvykių horizontą, jie bus suplėšyti į mažas subatomines dalis ir suspausti į vieną itin tankų tašką.

Žemiečiai galės stebėti, kaip išnyksta Neptūnas, Uranas, Saturnas ir Jupiteris. Tada išnyks Marsas, o paskui Žemė.

Artėjant juodajai skylei Žemė pradėtų deformuotis. Tai sukeltų didžiulius žemės drebėjimus, ugnikalnių išsiveržimus ir cunamius visoje planetoje.

Jei galėtumėte kažkaip išgyventi visa tai, pabaiga vis tiek būtų arti. Tada viskas Žemėje, įskaitant pačią planetą, bus ištempta – įvyks vadinamoji spagetizacija.

Greičiausiai mirsite dar gerokai anksčiau, nei priartėsite prie įvykių horizonto. Galiausiai Žemė bus įsiurbta į šią mažytę gravitacijos pabaisą, kol iš jos nieko neliks. Galbūt tik nuolaužų pėdsakas primins, kad Žemė apskritai egzistavo.

Bet tai neįvyktų per naktį. 2013 m. mokslininkai stebėjo, kaip juodoji skylė prarijo planetą, maždaug 14–30 kartų masyvesnę nei Jupiterį. Visas procesas nuo pradinio sutrikimo iki visiško sunaikinimo užtruko nuo 2 iki 3 mėnesių.