Mokslo ir technologijų pasaulis

Garsus amerikietis žurnalistas apie tai, ar pajėgs JAV padėti išspręsti Rusijos-Ukrainos konfliktą ir nuraminti pasaulio politiką

Lieka vis mažiau laiko iki JAV prezidento rinkimų, kurie, be viso kito, gali nulemti Rusijos ir Ukrainos karo eigą. Ar pakankamai JAV padeda Ukrainai, ar Vakarų realus tikslas yra Ukrainos pergalė, kokia ta pergalė, kas vyksta JAV viduje ir kas pajėgs atnešti daugiau ramybės pasaulio politikai: Kamala Harris ar Donaldas Trumpas? Apie tau Republic pakalbėjo su SSRS ir Rusijos tematikoje besispecializuojančiu žurnalistu Davidu Satteriu. Nuo 1976 iki 1982 metų jis buvo Financial Times korespondentu Maskvoje, 2013 metais dirbo Maskvoje radijuje „Svoboda“, po ko jam nebuvo pratęsta viza. Knygoje „Tamsa prieš aušrą“ Satteris tvirtina, kad sprogimus daugiabučiuose namuose Maskvoje ir Volgodonske surengė FSB.

— Pagrindinė Rusijos–Ukrainos karo tema — tebesitęsiantis UGP puolimas Kursko srityje. Kaip vertinate šį žingsnį? Ar jis nėra pernelyg rizikingas, gal tematome netikėtumo nulemtą pirmųjų savaičių sėkmę, o toliau UGP gali laukti nemalonūs siurprizai?

— Žinoma, nuo nemalonių siurprizų niekas nėra apdraustas. Ir ši situacija ganėtinai nenuspėjama. Tačiau bet kuriuo atveju, aš manau, tai didelė Ukrainos pergalė, nes ji vis tik parodė Rusijos visuomenei, kad ir ji gali tapti puolimo auka, kad agresija gali turėti pasekmių ir viskas toli gražu nėra taip gerai, kaip jai norėtųsi manyti.

Manau, šioje situacijoje negalima pamiršti, kad karas — visuomet išbandymas psichikai, valiai. Ir tai, be abejo, svarbu ukrainiečių dvasiai sustiprinti ir tuo pat metu gali pakirsti Rusijoje dirbtinai sukurtą karinę psichologiją.

— Jūsų nuomone, ar įvykęs puolimas paveikė Baltuosius rūmus? Yra nuomonė, kad dėl to, jog Kamala Harris neturi užsienio politikos patirties, tai jai reikia skubiai ką nors parodyti. Jūs taip negalvojate?

— Aš manau, kad amerikiečiai tokių operacijų tiesiog nesugebėtų suplanuoti ir užtikrinti tokio lygio konspiraciją. Ir, žinote, Kamalą Harris menkai jaudina užsienio politikos klausimai, jai svarbu tai, kas vyksta šalies viduje pačia provincialiausia prasme. Todėl aš manau, kad tai išimtinai ukrainiečių sprendimas ir planas, ir Baltieji rūmai nebuvo iš anksto informuoti. Ir dar daugiau, jei ukrainiečiai būtų iš anksto informavę amerikiečius, būtų kilusi didelė rizika, kad šie ką nors būtų sugadinę. Bet jeigu to nenutiko, tai liudija buvus išskirtinai ukrainiečių operaciją.

— Gerai, ukrainiečiai šią operaciją pradėjo, ir kol kas ji sėkminga. Neseniai Bidenas ir Zelenskis pasikalbėjo telefonu, JAV prezidentas pažadėjo naują $125 mln. pagalbos paketą. Bet tuo tarpu Ukraina seniai prašo Baltuosius rūmus leisti jai amerikietiškomis raketomis atakuoti Rusijos teritoriją. Tačiau vežimas tebėra tenai*, nes anksčiau ar vėliau Vašingtonas panorės perkrauti santykius su Maskva, kaip neseniai parašė Politico. Ar teisi Bideno administracija, ar atėjo laikas tokius draudimus nuimti?

— Apie šią problemą sklando daug prieštaringų pranešimų. Tačiau tikiuosi, kad sveikas protas galiausiai nugalės, ir mes nuimsime visus mūsų ginkluotei uždėtus naudojimo apribojimus Ukrainoje. Rusija savęs niekaip neriboja Ukrainos atžvilgiu, ir naudoja prieš ją kokius tik panori ginklus.O tai reiškia, kad Ukraina savigynai privalo turėti tokią pačią galimybę. Ką mūsų politikai šioje situacijoje darys, suprasti labai sunku. Dabar yra tarpinis periodas, iki kol naujas prezidentas pradės eiti pareigas. Tad, gali būti, kad tokioje situacijoje Bideno administracija, kuri savo pareigas greitai paliks, jausis vis laisviau leisti naudoti bet kokią amerikietišką ginkluotę Rusijos teritorijoje. Tačiau bet kokiu atveju tai reikės padaryti, juolab, jeigu ukrainiečių sėkmė tęsis. Tikiuosi, Vašingtone tai supras.

Dabar apie ateitį po Bideno.

Jeigu naujuoju prezidentu taps Kamala Harris, tai Baltųjų rūmų administracijos sprendimuose bus daugiau drovumo ir svyravimų, nei prezidentu tapus Trumpui.

Iš kitos pusės, Trumpas irgi vadovaujasi tam tikrais klaidingais įsitikinimais. Jis žino, ko reikia Ukrainai, kad ji nugalėtų. Tačiau, sprendžiant iš pasisakymų, jis neteisingai vertina rusų pusės ketinimus ir jų pobūdį. Dėl to dabar esame tam tikros sumaišties situacijoje, kai sunku būti užtikrintu ateitimi. Tačiau bet kokiu atveju, sveikas protas nurodo suteikti ukrainiečiams visas galimybes nugalėti situacijoje, kurioje jie yra agresijos aukos.

— Jūs sakote „nugalėti“. Iš tiesų, daugelis Vakarų politikų tiki Ukrainos pergale. Čia neturiu omenyje Vengrijos ir kai kurių prorusiškų politikų, euroskeptikų, dešiniųjų, izoliacionistų ir taip toliau. Bendrai, jei padeda — vadinasi, tiki. Tačiau, jūsų požiūriu, kas bus Ukrainos pergalė mūšio lauke? Ar, tarkime, jūsų požiūriu, galėtų Ukraina susigrąžinti Krymą ir Donbasą ne derybomis, o kariniu būdu? Atrodo, tai kelia dideles abejones, bent jau kol kas.

— Rezultatas bus patvirtintas derybomis. Tačiau pačios derybos bet kokiu atveju priklauso nuo situacijos mūšio lauke. Matėme, kaip Kursko srityje rusai pernelyg nesipriešindami pasidavinėjo ukrainiečiams. Matėme, kaip Prigožino sukilimo metu žmonės sveikino „vagneriečius“ Rostove prie Dono. Žinome, kad dabar Rusijos nuostoliai tiesiog katastrofiški. Ir svarbiausia: įsiveržimas į Kursko sritį, teritorijos užėmimas kitoje sienos pusėje rodo rusams, kad ne viskas taip paprasta. Jeigu pradėjote karą, tai dar nereiškia, kad laimėjote — rezultatas nenuspėjamas. Gal kokios nors lokalios UGP pergalės galės palenkti rusų kareivių valią ir toliau aukotis šioje mėsmalėje. Gali būti, įvyks pokyčiai ne tik kareivių sąmonėje, bet ir dirbančių specialiosiose tarnybose. Ten yra žmonių, kurie nenori, kad šalis būtų galiausiai visiškai sugriauta dėl nedidelės dabar valdžioje esančių žmonių grupės.

Kol kas viso to nežinome ir negalime numatyti. Dėl to aš manau, kad geriausia išeitis bus, jei grįšime prie 2014 metais buvusios ir tarptautiniu mastu pripažintos sienos. Tačiau kelias šio tikslo link priklauso nuo to, kada rusų visuomenė ir kariuomenė supras šio karo pobūdį. Gali būti, tai įvyks. Tačiau bet kokiu atveju, įsiveržimas, teritorijos užėmimas Kursko srityje — žingsnis šia kryptimi.

— Kalbate apie grįžimą prie buvusių iki 2014 metų sienų. Tačiau šių sienų pažeidimas visgi įvyko ne absoliučiai tuščioje vietoje. Taip, aneksija — be abejo tarptautinių sutarčių pažeidimas ir nusikaltimas. Tačiau jeigu įvyks teritorijų grąžinimas, tai ten liks Rusijai ir Putinui* simpatizuojantys rusakalbiai gyventojai. Būtent į juos apeliavo teritorijas užgrobti pasiryžęs Kremlius. Ir tai ne pora tūkstančių žmonių. Ką su jais daryti? Ar tai jums sudėtingas klausimas, ne laikas jį užduoti?

— Rusijos atplėštose teritorijose gyvena įvairių politinių nusistatymų žmonės: yra prorusiškų, yra ir proukrainietiškų. Tačiau sutinku, kad jeigu galiausiai bus sudaryta taikos sutartis, tai taps vienu iš spręstinų klausimų: ką daryti su grupėmis gyventojų, kurie nusiteikę prieš šių teritorijų grąžinimą Ukrainai. Ir sutinku, tai yra sudėtingesnis klausimas nei iškilęs mums dabar. Pirmiausia reikia išspręsti užgrobtų teritorijų, kurios buvo tarptautiniu mastu pripažįstamos, kaip priklausančios Ukrainai valstybei, klausimą. O ten gyvenančių žmonių likimas turi būti sprendžiamas derybomis. Ir aš manau, kad šio klausimo sprendimą rasti galima. Visgi, iki prasidėjo susidūrimai, šie žmonės Ukrainoje gyveno daugiau, nei 23 metus.

— Štai dar viena abejonė Ukrainos pergalės galimybe. Ir tai ne mano abejonė. Kai kurie ekspertai paliko Rusiją, nes buvo nusiteikę prieš Putiną ir karą. Jie vylėsi didesnės Vakarų ir konkrečiai, JAV pagalbos. Tačiau išvydo, kad duodama tiek ginklų ir finansų, kad Ukraina nepralaimėtų, bet tuo pat metu ir nenugalėtų Rusijos. Iš čia klausimas: ar, jūsų požiūriu, iš tiesų Vakarų elitas vieningai trokšta Ukrainos pergalės? Ar tikrai jie tiek padeda Ukrainai, kad vyktų abiejų pusių sekinimas, dėl ko karas atsidūrė aklavietėje, o toliau vakarų elitas taptų savotišku priešingų pusių arbitru. Beje, po UGP įsiveržimo į Kursko sritį mes daugmaž tai ir matome: karas atsidūrė aklavietėje, nė vienai pusei neužtenka resursų pergalei, tačiau ir nuoskaudų prisikaupė tiek, kad už derybų stalo sėsti jiems labai sunku.

— Aš manau, Amerikos elitas iš tiesų nori, kad Ukraina laimėtų. Tačiau tuo pat metu jie nori, kad šis karas kuo mažiau užkliudytų JAV ir visą Vakarų pasaulį, kad rizika jam būtų minimali. Tai labai egoistiškas požiūris, tačiau jis atspindi JAV politikos ir visuomenės būseną. Jie nori savo tikslus pasiekti be jokios rizikos, nieko neaukodami. Dėl to, turint omenyje šį fundamentalų požiūrį, netgi nuostabu, kad jie iš viso kažką daro dėl Ukrainos.

Pagrindinis Amerikos tikslas — tai visgi pasaulinė saugumo sistema, nes tai veikia daugelį kitų klausimų. Tai Kinijos ir Taivano saugumo klausimas. Tai Irano ir Izraelio saugumo klausimas. Ir galų gale, tai NATO ir Baltijos šalių saugumo klausimas. Dėl to, kai viena šalis, gan didelė, kaip Rusija, pažeidžia daugelį dešimtmečių šleivą kreivą, bet visgi taiką, užtikrinusias pasaulinio stabilumo taisykles, tai kelia grėsmę viso pasaulio stabilumui, ir to pasekmės labai nenuspėjamos.

Dėl to, be abejo, Amerika nori Ukrainos pergalės. Tačiau lieka klausimas, kaip toli ji pasirengusi eiti, kad tokį rezultatą garantuotų.

Buvo galima atlikti gerokai daugiau, kad agresorius būtų nubaustas, bet tuomet reikėtų susitaikyti su neišvengiamu pasaulinės ekonomikos kryčiu.

Tuo pat metu reikia nepamiršti, kad Vakarų šalys — demokratiškos, ir nė vienas tokį smukimą išprovokavęs vakarų lyderis neišsaugos savo vietos. Dėl to, savaime suprantama, vakarų politikai nedaro visko, ką galėtų tokioje situacijoje. Tai balansas: jie nori pasaulinio stabilumo, jie nori, kad agresorius būtų nubaustas, jie nori, kad įvyktų tarptautinio žaidimo taisyklių atkūrimas. Tačiau kalbai pasisukus apie šių tikslų pasiekimo kainą, jie svyruoja.

Tačiau aš noriu pabrėžti, kad ši kaina ne tokia rimta, kaip mano daugelis. Tai kuklokas indėlis į šią situaciją, lyginant su gynybos srities išlaidomis, kurias Vakarų šalys patirtų Rusijos pergalės atveju. Tačiau tuo pat metu, natūralu, kad norint suprasti ir prisiimti atsakomybę, kurią likimas mums uždėjo, negalima pamiršti klausimų, kas taps prezidentu Amerikoje, kokie mūsų intelektualiniai ir doroviniai resursai. Aš manau, kad netgi kalbėti apie pagalbos nutraukimą ar sumažinimą Ukrainai kenčiant nuo agresijos yra tapatu pasipriešinimo tai agresijai sabotažui. Du kandidatai į prezidento postą man didelio užtikrintumo nekelia. Tik laikas parodys, ar jiems užtenka vyriškumo ir išminties suprasti, kad tai, kas vyksta tarp Ukrainos ir Rusijos faktiškai veikia fundamentalius Amerikos interesus.

Tęsinys kitame puslapyje: 

— Neseniai JAV įvedė sankcijas prieš 400 fizinių ir juridinių asmenų Rusijoje ir už jos ribų. Tačiau tuo pat metu galime perskaityti, kad Rusija ir toliau perka amerikietiškas mikroschemas raketoms ir dronams. Tai kaip vertinate Amerikos sankcijas prieš Rusiją. Jos iš tiesų veikia? Ir veikia prieš tuos, ką reikia?

— Ne paslaptis, kad amerikietiškose sankcijose pilna skylių. Tačiau tai nėra argumentas jas atšaukti. Tai veikiau argumentas jas stiprinti. Čia taip pat svarbus antrinių sankcijų klausimas. Rusija gauna didžiules pajamas, praduodama dujas ir naftą. Jeigu galėtume pamiršti vadinamąją klimato krizę ir plėtoti savo nuosavus energijos išteklius, galėtume sumažinti dujų ir naftos kainą. Ir tai labai rimtai pakeistų šio karo eigą. Rusijoje dabar būtent hitlerinė ekonomika — ji karui leidžia visus savo resursus. Tačiau tokia situacija negali tęstis amžinai, nes anksčiau ar vėliau ji susidurs su problemomis ekonomikoje, kurių nepajėgs išspręsti. Ir mūsų tikslas — pagreitinti šios sistemos griūtį.

— Ar viskas jums, tarkime taip, patinka Zelenskio elgesyje Baltųjų rūmų atžvilgiu? Ar galima pažymėti kokias nors klaidas, kurios galbūt ir neleidžia gauti Vakarų pagalbos?

— Aš nematau kokių nors katastrofiškų Zelenskio klaidų. Jis stengiasi daryti maksimumą, kad Ukraina galėtų gintis. Teigiamas jo įvaizdis Amerikoje, nepaisant kritikos tam tikruose ratuose, išlieka. Svarbiausia, mes, amerikiečiai, privalome suprasti, kaip svarbu padėti Ukrainai.

— Bendrai, kokia Rusijos-Ukrainos konflikto baigtis būtų, tarkime taip, ideali tiek pasaulinio saugumo, tiek ir Vakarų ir Rusijos interesų atžvilgiu? Ir ar iš viso įmanoma čia išlaikyti interesų balansą?

— Yra precedentas. Jūs pamenate pirmąjį Čečėnijos karą, kai Rusija išvedė kariuomenę iš Čečėnijos teritorijos netgi anksčiau laiko ir 1997 metais pasirašė taikos sutartį, pagal kurią visi būsimi ginčijami klausimai turi būti sprendžiami taikiu būdu. Žinoma, Rusija neketino tos sutarties laikytis, tačiau tai jau kitas klausimas. Tai yra būdas, kurį reikia taikyti Rusijos-Ukrainos karo užbaigimo atveju, tik jau su garantijomis, kad Rusija ištesės savo savo žodį.

— Ir manote, kad jeigu Rusija duos tokias garantijas, tai ateityje nieko panašaus nepasikartos? Primenu, kad praėjus keliems metams po tos sutarties vis viena prasidėjo antrasis Čečėnijos karas.

— Antrasis Čečėnijos karas prasidėjo tam, kad Kremliuje būtų pasodintas Putinas. Tam buvo panaudotos provokacijos, apie kurias gerai žinome — sprogimai gyvenamuosiuose namuose. Tai buvo pretekstas pažeisti sutartį. Sutarties buvo galima laikytis. Tačiau tada nebūtų ne tik antrojo Čečėnijos karo, bet ir Putino Kremliuje. Mes netgi nebūtume išgirdę šios pavardės politikoje.

„Rusija ir Amerika — natūralūs sąjungininkai, atsveriantys Kiniją“

— Aišku, kad 10–15 metų perspektyvoje Putino neliks. Nežinau, kas jam nutiks, jeigu jis pralaimės šį karą. Aišku, kad jo įvaizdis smarkiai kris ir jam bus pateikta daug klausimų, taip pat klausimų iš jo aplinkos, iš politinio elito ir taip toliau. Jūsų požiūriu, kam JAV teiktų pirmenybę, kai Putino valdžia baigsis? Jeigu ne konkrečius asmenis, tai bent jau tai, kokie turėtų būti tie asmenys ir jų požiūris?

— Aš čia daug galiu pasakyti: tas, kas pakeis Putiną, bet kokiu atveju privalo turėti omenyje: jeigu jis nenori, kad Rusija taptų Kinijos palydovu, jis privalo stengtis atkurti santykius su Vakarais. Tai gali būti žmogus, dabar atrodantis ganėtinai konservatyviai. Tačiau naujoje situacijoje visą atsakomybę užkraus Putinui. Tačiau kas tai bus, mes nežinome. Ir niekas nežino.

— Jūsų nuomone, ar reikalinga postputiniškos Rusijos liustracija?

Tačiau visgi išeitis yra. Ir tai gali būti ne liustracija, o tiesiog istorinė tiesa. Pavyzdžiui,kalbėjome apie namų sprogdinimą. Aš manau, daugelis rusų žino, kaip Putinas atėjo į valdžią, tačiau jie yra neigimo stadijoje.

Norint turėti bazę ateičiai, svarbiausia Rusijai — tai istorinė tiesa. Ir dėl to, manau, būtų teisinga, sukurti Rusijoje istorinės tiesos komisiją, kaip tai įvyko Pietų Afrikoje po apartheido.

Tokios komisijos reikia įvertinti visus nusikaltimus, įvykdytus po Sovietų Sąjungos griūties, įskaitant ekonominius. Tuomet atsiras bent kažkokia sąžiningumo bazė, ant kurios galima ką nors šalyje statyti. Rusų gebėjimas klausyti ir suprasti teisybę apie save ir apie savo istoriją — štai toks gali būti kelias į ateitį.

— Jūs sakėte, kad Rusija gali tapti Kinijos satelitu. Ir tuo pačiu žinome, kad tarp JAV ir Kinijos yra priešprieša. O kodėl manote, kad Rusijai kaip draugas labiau tinka Amerika, o ne kaimynė Kinija? Galbūt, tokia draugystė Rusijai geresnė? Juo labiau ir ten, ir ten yra polinkis į autoritarizmą, totalitarizmą, griežtą valdžią, o štai demokratija prigyja sunkiai.

— Rusija ir Amerika — natūralūs sąjungininkai, atsveriantys Kiniją. Iš esmės, turėtume dirbti drauge ir mūsų santykiai turėtų būti geri. Tačiau problema ta, kad Putino režimo ar bendrai Rusijos vadovų interesas visiškai kitoks, neturintis nieko bendro su šalies interesais. Jų interesas — tai asmeninė valdžia ir tos valdžios išsaugojimas. Ir žinoma, šia prasme Kinija yra jų sąjungininkė. Jie nepajėgs išgyventi demokratijoje su atvirais institutais, kurie iš Rusijos pareikalaus, kad ji ateityje būtų Vakarų civilizuoto pasaulio dalimi. Dėl to jie gyventojams kuria melagingą įspūdį, kad Vakarai prieš Rusiją. Iš tiesų Vakarai tik prieš tą žmonių grupę, kuri eksploatuoja Rusiją ir ir šalį faktiškai valdo kaip okupantai. Ir jie visiškai neįsivaizduoja rusų žmonių gyvenimo vertybės.

— O bendrai, jūsų požiūriu, kiek JAV dar įdomi Rusija? Jeigu Rusija nebūtų įsiveržusi į Ukrainą, nebūtų pradėjusi klibinti pasaulio saugumo sistemos, ar būtų ji tokia įdomi, kaip dabar? Kadaise, šaltojo karo epochoje, JAV buvo atskira specialybė — sovietologija. Kaip yra dabar?

— Šaltojo karo epochoje Sovietų Sąjunga buvo pasaulinė galybė. Dabartinė Rusija, žinoma, tokia nėra. Tačiau Rusija visada įdomi dėl to, kad ji skelbia kitokią vertybių sistemą ir jų psichologinė sankloda skiriasi nuo kitų Europos šalių. Rusijoje nevertinama laisvė, o represijos interpretuojamos kaip aukščiausias laisvės laipsnis. Dėl to Rusija verčia mus visus mąstyti apie mūsų vertybių šaltinius. Kaip pasakė Piotras Čadajevas, kartais atrodo, kad Rusija skirta tik tam, kad parodytų visam pasauliui, kaip nereikia gyventi ir ko nereikia daryti. Tuo Rusija visada bus įdomi, kol netaps normali.

O Rusijos įsiveržimas į Ukrainą — tai ryškiausias rusiško nenormalumo pasireiškimas. Tačiau aš manau, kad Rusija visgi gali vystytis labiau civilizuota kryptimi. Ir vienu iš to faktorių gali būti pralaimėjimas šiame kare.

Nes, kad ir kaip paradoksaliai beskambėtų, Rusijos pralaimėjimas karuose praktiškai visada pasitarnaudavo šalies demokratizavimui. Rusija gavo Konstituciją po pralaimėjimo Rusijos–Japonijos kare ir panaikino baudžiavą pralaimėjusi Krymo karą. Tačiau laikas parodys, kaip viskas bus.

„Amerikiečiai ėmė kreipti mažiau dėmesio į išorinį pasaulį“

— Pakalbėkime apie politinę situaciją JAV. Neseniai FTB agentai atliko kratą prokremliško politologo ir Pirmojo kanalo vedėjo Dimitrijaus K. Simeso name. Ką tai reiškia, Amerikos specialiosios tarnybos nusprendė iškrapštyti prorusišką „penktąją koloną“?

— Jeigu amerikietis dirba užsienio valstybei, pagal įstatymą jis privalo tai deklaruoti. Dimitri K. Simes jau seniai tapo tiesiog rusiškos propagandos Amerikoje kanalu. Ir, kaip aš suprantu, jis neužregistruotas, kaip Rusijos agentas. Gali būti, krata buvo susijusi su tuo. Buvo atvejų, kai žmonės, kurie nedeklaravo, kad jie Rusijos agentai, buvo areštuoti ir įkalinti. Pavyzdžiui, Maria Butina, kuri dabar Rusijoje yra Valstybės dūmos deputatė. Tačiau bet kokiu atveju, jo, kaip Rusijos valstybinės televizijos vedančiojo vaidmuo, kai Rusija kariauja prieš mūsų sąjungininkę Ukrainą, be abejo nusipelno tyrimo, kiek šis žmogus sąmoningai veikia prieš Amerikos interesus. Ir jeigu jis tai daro kaip tiesioginis Rusijos agentas, tai, žinoma, jo sekimas yra pagrįstas.

Ir aš jį seniai įtariau dėl to, kad jis tiesiog kartoja rusišką propagandą. Eilinis amerikietis negalėtų to daryti. Netgi neinformuočiausi amerikiečiai, nepaisant jų nežinojimo lygio, niekuomet nekartotų viso to, ką kartoja jis.

— Jūs sakėte, kad niekas nežino, kas [lapkritį] taps prezidentu. Iš tiesų, niekas nežino. Spėlioti tai beprasmiška, tačiau galima pasvarstyti, o kas iš dviejų kandidatų, tarkime taip, labiau tinka didesnės rimties nusistovėjimui, pasaulinės politikos konfliktiškumo sumažėjimui. Ką manote šia tema?

— Tai sudėtingas klausimas. Į jį atsakyti labai sunku, nes mes praktiškai nieko nežinome apie Kamala Harris. Ji visiškai užsienio politikos klausimuose patirties neturintis žmogus. Tačiau ji netgi neatskleidžia savo pažiūrų į vidaus politikos klausimus. Mums tai yra absoliučiai nežinoma situacija.

Kalbant apie Trumpą, tai jo naudai visgi reikia pasakyti, kad jis ne kartą demonstravo gebėjimą imtis ryžtingų veiksmų, kokių sunku tikėtis iš demokratų. Trumpo problema ta, kad jis, panašu, klysta dėl savo mokėjimo daryti įtaką Putinui ar savo santykių su juo. Trumpas žinomas tuo, kad sakė galintis užbaigti Rusijos-Ukrainos karą per 24 valandas. Tvirtinti ką panašaus — tai, žinoma, didžiausio kvailumo laipsnio pasireiškimas. Tai pakerta pasitikėjimą juo. Tačiau tuo pat metu kai kuriais savo sprendimais jis veikė, aš pasakyčiau, išmintingai. Jis, pavyzdžiui, padėjo tiekti Javelin sistemas Ukrainai, kurios faktiškai ir išgelbėjo Kyivą karo pradžioje 2022 metais. Dėl to, jeigu jis taps prezidentu, galima tikėtis, kad jis, žmogus iš verslo, kur turėjo daug reikalų su nesąžiningais žmonėmis, supras, kas toks Putinas ir kaip su juo iš tiesų reikia veikti.

— Elonas Muskas neseniai parašė: „Kamala — yra tiesiogine prasme komunistė. Ji nori ne tiesiog lygių galimybių, tačiau ir vienodų sąlygų“. Aukščiau kalbėjote apie Rusijos nenormalumą. O su JAV bus viskas normaliai ar verta įsiklausyti į Muską?

— Be abejonės, tradicinėms amerikietiškoms vertybėms grėsmė kyla, nes mūsų institutai degraduoja. Tai susilpnėjusio spaudimo mums po šaltojo karo pabaigos rezultatas. Amerikiečiai labiau susirūpino vidiniais klausimais ir ėmė mažiau dėmesio kreipti į išorinį pasaulį. Vidiniai klausimai turi daug didesnį tarpusavio sunaikinimo potencialą, nei, kaip tai paradoksaliai beskambėtų, užsienio politikos klausimai.

Kalbant apie Eloną Muską, tai jis, žinoma, šiek tiek perdeda, tačiau amerikietiškų institutų sąžiningumo ir standartų problema egzistuoja. Tai viena priežasčių, kodėl mes taip vangiai padedame Ukrainai ir taip svyruojame, nustatydami mūsų tikslus ir idealus pasaulyje.

— Aišku, kad pasaulio politika įžengė į turbulencijos periodą, vyksta po Antrojo pasaulinio karo nustatytos saugumo sistemos erozija. Kaip manote, tai ilgam, ir kuo tai gali baigtis?

— Jeigu aš tik žinočiau, kas bus ateityje! Tačiau yra rimta susidūrimų ir su Kinija, ir su Šiaurės Korėja, ir su Iranu, ir netgi su Rusija rizika — to negalima atmesti. Ir aš manau, kad, turint tai omenyje, reikia greičiau baigti su karu Ukrainoje, ir kažkaip atstatyti stabilumą ne tik Rusijai ir Ukrainai, tačiau visam pasauliui. Kol vyksta šis karas, mes rizikuojame, stiprindami tą turbulenciją. Dėl to visi pasauliniai žaidėjai suinteresuoti šio karo pabaiga.

E. Senšinas
republic.ru