Mokslo ir technologijų pasaulis

Ar Fermi paradoksas – iš tiesų paradoksas, ar tik įsisiautusios fantazijos vaisius?

Fermi paradoksas

Kartą, 1950 metų vasarą, keturi Los Alamos nacionalinės laboratorijos fizikai susitiko pietų, ir branduolio fiziką tiriantis Emilis Kopinskis papasakojo kolegoms savaitraštyje The New Yorker matęs karikatūrą, kurioje „žalieji žmogeliukai“ pagrobia atliekų konteinerį, — taip dailininkas sureagavo į sumažintas municipaliteto lėšas buitinėms atliekoms išvežti.

Italas Enrico Fermi, išgarsėjęs pirmuoju branduoliniu reaktoriumi, juokdamasis pareiškė, kad karikatūristo teorija atrodo visai darni, juk paaiškina iš karto dvi paslaptis: dažnėjančius „skraidančių lėkščių“ pasirodymus ir atliekų konteinerių dingimą.

Užsimezgė pokalbis, ir mokslininkai perėjo prie tarpžvaigždinių skrydžių virššviesiniu greičiu potencialios galimybės svarstymo. Fermi manė, kad tokie skrydžiai visai įmanomi. Ir būtent tada jis uždavė pašnekovus susimąstyti privertusį klausimą: „Bet kur gi jie visi?“ (But where is everybody?).

Paaiškinimų nereikėjo — kolegos iš karto sumojo, kad kalbama apie tai, kad ateivių akivaizdžiai nėra, ir baigiantis pietums, pasiūlė paprasčiausią atsakymą: mūsų planeta yra Galaktikos periferijoje, o senesnės civilizacijos turėtų būti arčiau centro. Paskui mokslo literatūroje akivaizdus teorijos ir empirinių stebėjimų neatitikimas, kurį aptarė fizikai, buvo pavadintas „Fermi paradoksu“, visgi mes jau žinome, kad akivaizdžių ateivių buvimo ženklų nebuvimas buvo aptarinėjamas ir anksčiau.

Pavyzdžiui, paradokso (kuris tuomet dar neatrodė paradoksas) paaiškinimą savo esė „Nauja gyvybės kituose pasauliuose teorija“ (1875) pateikė anglas mokslo populiarintojas Richardas A. Proctoras, suformulavęs „šešių minučių problemą“, kurios esmė, priminsiu, yra ta, kad bet kokios civilizacijos egzistavimas yra apribotas ir mes su proto broliais galime prasilenkti laike: jie arba senai išmirė, arba dar netgi negimė.

Savo poziciją šiuo klausimu išsakė ir teorinės kosmonautikos pradininkas Konstantinas Ciolkovskis, kuris anksčiau už kitus suformulavo mūsų laikais populiarią „zoologijos sodo“ hipotezę. Jis buvo įsitikinęs, kad kosmose veikia itin itin išsivysčiusios civilizacijos, tačiau mūsų lankyti neskuba. Pastaboje „Planetos apgyvendintos gyvais sutvėrimais“ (1933) Ciolkovskis apie tai rašė:

„Matomoje Visatoje galima suskaičiuoti milijonus milijardų saulių. Veikiausiai yra tiek pat mūsų Žemę primenančių planetų. Neįmanoma neigti jose esant gyvybę…Kuo paremtas protingų planetinių Visatos gyvybių neigimas?‥

Mums sako: jeigu jie būtų, tai aplankytų Žemę. Mano atsakymas: galbūt ir aplankys, tačiau tam laikas dar neatėjo. Mums dar prieštarauja: jeigu jie būtų, tai kokiais nors ženklais galėtų mums suteikti supratimą apie savo buvimą. Į tai atsakau: mūsų priemonės pernelyg silpnos tiems ženklams priimti. Mūsų dangiškieji kaimynai supranta, kad esant tam tikram žinių išsivystymo lygiui, žmonės ir patys neabejotinai sau įrodys kitų planetų apgyvenimą.

Be to, žemesniems žemiškiems gyvūnams nėra prasmės teikti žinias apie tą planetų apgyvendinimą, kaip ir daugumai žmonijos taip pat dėl žemo jų išsivystymo lygio. Ar jiems toks žinojimas nepakenktų? Ar nekiltų iš to pogromai ir Baltramiejaus naktys? Dar reikia laukti, kol vidutinis žmonijos lygis pasirodys pakankamas, kad mus aplankytų dangaus gyventojai“.

Paradokso svarstymas į mokslines diskusijas įsivėlė ne iš karto. Kuo daugiau nežemiškų signalų paieškos eksperimentų baigdavosi nerezultatyviai, tuo dažniau nusivylę mokslininkai bandė nors kaip Visatos „tylėjimą“ pateisinti. Pavyzdžiui, Carlas Saganas savo ankstyvame straipsnyje „Tiesioginis galaktinių civilizacijų kontaktas reliatyvistiniu tarpžvaigždiniu kosminiu skrydžiu“ (Direct contact among galactic civilizacijos by relativistic interstellar flight, 1963) mini Fermi paradoksą kaip „dabar ganėtinai išgarsėjusio pokalbio prie pietų stalo Los Alamose Antrojo pasaulinio karo metu“ temą.

Tuo pačiu Saganas spėjo, kad jeigu Galaktikoje egzistuoja bent milijonas išsivysčiusių civilizacijų, kurios gyvuoja dešimt milijonų metų, ir kiekviena iš jų pasiunčia bent vieną ekspediciją į kaimyninius pasaulius, tai vidutiniškai kartą per šimtą tūkstančių metų visas planetas aplankytų ateiviai iš kosmoso, taigi, ateiviai galėjo apsilankyti pas mus anksčiau, žmonijos aušroje, arba pasirodys artimiausioje ateityje.

Dar vienas Sagano pasvarstymas apie paradoksą yra jo knygoje „Kosminis ryšys: nežemiška perspektyva“ (The Cosmic Connection. An Extraterrestrial Perspective, 1973). Jis vėl nurodo seną fizikų pokalbį, išlaikydamas įsitikinimą, kad ji vyko karo metu, ir tuo pačiu pateikė naują ateivių nebuvimo paaiškinimą: per milijonus arba netgi milijardus raidos metų jie gali taip toli nukeliauti mokslo ir technologijų keliu, kad mes tiesiog nepajėgsime išskirti jų veiklos galaktiniuose procesuose, kurie mums atrodo natūralūs.

Jis rašė:

„Turėdamos milžiniškus energijos resursus, tokios civilizacijos gali pertvarkyti kosmosą… Kai kurie mokslininkai problema užsiėmė, pakeisdami Fermi klausimą: kodėl aukšto išsivystymo civilizacijos nėra smarkiai geriau matomos, [už silpnai išsivysčiusias]? Kodėl žvaigždės danguje nėra išdėliotos dirbtiniais ornamentais, kodėl nėra mirksinčių signalinių ugnių, matomų tarpgalaktiniais atstumais kaip kokio nors kosminio nealkoholinio gėrimo reklamos?.. Kalbant rimtai, tokia atsilikusi visuomenė, kaip mūsų, super išvystytos civilizacijos pasireiškimus gali pastebėti ne daugiau, nei, skruzdėlė, užimta savo skruzdėlišku darbu, pastebės greta esančio užmiesčio plaukiojimo baseino savininką“.

Apie paradoksą rašė ir fantastas Stanisławas Lemas filosofiniame futurologiniame veikale „Summa technologiae“, (1964), kurį iš karto pastebėjo mokslo bendruomenė. Pateikęs pirmtakų požiūrius, Lemas irgi iškėlė klausimą, kodėl žmonija nepastebi supercivilizacijų veiklos, ir siūlė nagrinėti ją atsietai nuo žmogiškos patirties, juk kai mes iš ateivių laukiame tokių grandiozinių statybų, kaip Daisono sfera, tai tiesiog ekstrapoliuojame savo pačių darbo rezultatus visai Galaktikai.

 

„Progresą mes suprantame kaip judėjimą augimo linija, o ateitį — kaip Didelių ir Galingų darbų erą. Ko iš žemiškos ar nežemiškos ateities laukė akmens amžiaus žmogus? Didžiulių, puikiai nutekintų titnagų! O ką kitose planetose galėjo tikėtis išvysti antikos gyventojas? Tikriausiai galerų su kilometriniais irklais! Gal čia ir slypi mūsų svarstymų klaida? Galbūt itin aukšto išsivystymo civilizacija — tai visai ne didžiulė energija, o geriausias reguliavimas?.. Argi aukščiausia civilizacija yra tapatu labiausiai apgyvendintai? O jeigu ne, tai jos sociostazė neturi būti ekvivalentiška augančiam energetiniam rajumui“.

Lemas laikėsi atskiros nuomonės, manydamas, kad jei mokslininkai ieško nežemiško proto, panašaus į mūsiškį, tai jo gali ir nerasti.

„Aš galvoju, kad Proto buvimo kosmose mes galime nepastebėti ne todėl, kad jo niekur nėra, o dėl to, kad jis elgiasi ne taip, kaip mes tikimės. Netikėtas kosminio Proto savybes savo ruožtu galima išsiaiškinti, remiantis dviem teiginiais. Galima iš pradžių tarti, kad egzistuoja ne vienintelis Protas, kad įmanomi „įvairūs Protai". Tačiau, netgi tarus, kad egzistuoja tik vienas Protas, toks, kaip mūsiškis, galima nagrinėti, ar civilizacijai evoliucionuojant, jis nepasikeičia taip, kad galų gale pasidaro nebepanašus į savo pasireiškimą pradinėje būsenoje… Protas gali pasireikšti ne ekspansine forma, tai yra ne siekio pavergti aplinką, o paklusimo aplinkai forma.

Turiu omenyje, kad „biologinė“ technologija gali susiformuoti anksčiau už „fizinę“: tokiame pasaulyje sutvėrimai keičia save, kad galėtų gyventi aplinkoje, kitaip nei žmonės, kurie pertvarko aplinką savo naudai… Mūsų supratimu, tai neprimena protinės veiklos, nes žmogaus devizas — didvyriška jį supančios materijos puolimas. Tačiau būtent tai ir yra mūsų antropocentrizmo pasireiškimas. Kuo labiau skiriasi gyvenimo sąlygos gyvenamuose pasauliuose, tuo labiau turi skirtis tų pasaulių Protai“.

Būtybių, pertvarkiusių save geresniam išgyvenimui ir atsidūrusių saviizoliacijos aklagatvyje, kelią fantastas puikiai aprašė ankstyvame ir labai tragiškame romane „Eden“ (1959).

Nuosavą Fermi paradokso sprendimo variantą pasiūlė radioastronomas John Allen Ball straipsnyje „Zoologijos sodo hipotezė“ (The Zoo Hypothesis, 1973). Jis nuosekliai išnagrinėjo ankstesnius gyvybės pasiskirstymo Visatoje vertinimus ir padarė išvadą, kad vargu ar dar kur nors Galaktikoje yra tokia pati civilizacija, kaip mūsų. Kur kas labiau tikėtina, kad sutiksime arba primityvias, arba labai pažangias būtybes, aplenkusias savo raidoje mus milijonais metų. Tokios civilizacijos, Ballo manymu, siekia „kontroliuoti“ Visatą, nuo senų senovės pertvarkydamos kaimyninius pasaulius ir asimiliuodamos mažiau išsivysčiusias rases.

Visgi gali būti išimčių.

„Netgi mūsų technologiniame lygyje mes veikiame praktiškai viską — nuo dramblių iki virusų. Tačiau mes ne visada naudojame savo turimą galią. Kartais mes išskiriame laukinės gamtos plotus, rezervatus arba zoologijos sodus, kuriuose kitoms rūšims (arba kitoms bendruomenėms) leidžiama vystytis natūraliai, tai yra, labai mažai sąveikauti su žmonija. Idealus zoologijos sodas… būtų toks, kuriame fauna su zoologijos sodo prižiūrėtojais visiškai nesąveikauja ir neįtaria apie jų egzistavimą. Jeigu galingi ateiviai pasirinko tokią strategiją Žemės atžvilgiu, tai mes niekada jų nerasime, nes jie nenori būti rasti, ir jie turi technines priemones tai užtikrinti“.

1974 metų gruodį amerikietis astrofizikas Michaelas H. Hartas parengė didelį rezonansą sukėlusį straipsnį „Ateivių nebuvimo Žemėje paaiškinimas“ (An Explanation for the Absence of Extraterrestrials on Earth, 1975). Jis teigė, kad bet kuri civilizacija savo raidoje anksčiau ar vėliau atranda tarpžvaigždinę navigaciją ir pradeda kolonizuoti kaimyninius pasaulius, plėsdamasi po Galaktiką.

Kadangi Saulė — jauna žvaigždė, tai ir žemiška gyvybė Visatos mastais atsirado visai neseniai. Greta yra kur kas senesni pasauliai. Net jeigu kokie nors proto broliai atsisakė ekspansijos, nėra pagrindo tvirtinti, kad tą patį padarė visos be išimčių, juk remdamiesi savo pačių civilizacijos pavyzdžiu, mes matome aiškų siekį išeiti už savo planetos ribų. Elementarus skaičiavimas rodo, kad netgi naudojant kosminius laivus, išvystančius iki dešimtadalio šviesos greičio, visos gyvybei tinkamos planetos mūsų Galaktikoje, įskaitant Žemę, būtų kolonizuotos per du milijonus metų.

Kadangi mes taip ir neradome įtikimų ateivių buvimo Saulės sistemoje arba kur šalia jos, darome išvadą: žemiečiai — pirmoji civilizacija Galaktikoje. Hartas atsižvelgė ir į populiarią paleokontakto teoriją:

„Reikia… paaiškinti, kodėl per visą laiką nė viena ateivių rūšis nesiryžo atskristi Žemėn ir čia pasilikti… Pavyzdžiui, hipotezė, kad dauguma ateivių norėjo mus tik aplankyti [mūsų planetą], o ne kolonizuoti, nėra adekvati. Norint, kad kolonizacija neįvyktų, būtina, kad kiekviena civilizacija, turėjusi galimybę ją atlikti, būtų linkusi to nedaryti“.

Harto idėjos sukėlė ginčus, juk jos atrodė itin antropocentriškos, kas mokslo pasaulyje nepalaikoma. Šiaip ar taip, radosi ir šalininkų. Pavyzdžiui, Iosif Shklovsky (tas pats, kuris visai neseniai tvirtino, kad kosmose veikia galingos civilizacijos, valdančios žvaigždes ir praeityje lankiusios Žemę) parašė esė „Apie unikalios protingos gyvybės Visatoje galimybę“ (1976). Jis permąstė Dreiko formulę, sumažindamas skaitinę jos dėmenų reikšmę: pavyzdžiui, pareiškė, kad Saulė su planetų sistema — „reta išimtis žvaigždžių pasaulyje“, o gyvybės atsiradimas Žemėje tapo „rečiausiu išskirtinai palankių aplinkybių sutapimu“.

Paskui mokslininkas apeliavo į nuomonę madingų vakariečių ekologų, tvirtinusių, kad tolesnė pramonės raida per šimtmečius padarys mūsų planetą netinkamą gyvybei, ir reikalavusių stabdyti gamybinių pajėgumų augimą.

Iš besiklostančios katastrofiškos situacijos Shklovskis matė tik vieną išeitį — neribotą tarpžvaigždinę ekspansiją, — ir darė prielaidą, kad kai kurios senovės civilizacijos turėjo šiuo keliu pasukti būtent dėl alternatyvos nebuvimo. Tai, kad stebėjimuose nėra jokių ateiviškos veiklos požymių, jis tiesiogiai siejo su tuo, kad mes, galbūt, esame vienintelė civilizacija Galaktikoje ar netgi galaktikų Vietinėje grupėje.

1977 metų birželį Shklovskio esė perspausdino žurnalas „Žinojimas — jėga“, ir į publikaciją atsiliepė Stanisławas Lemas, kuris dar sykį pakartojo savo samprotavimus apie tai, kad kitų planetų civilizacijos visiškai neprivalo eiti tais raidos keliais, kurie mums atrodo teisingi ir neišvengiami. Negana to, mes neturime tikėtis iš jų švaistūniškumo, veikiau būdingo utopijų personažams, nei realioms būtybėms realiame pasaulyje. Lemas rašė:

„Kuo efektyviau civilizacija sugebės panaudoti prieinamus jai energijos šaltinius, tuo sunkiau tokią veiklą stebėti astronominiais atstumais. Sunkiau, nes geriausias panaudojimas reiškia optimalią energijos srauto koncentraciją termodinamikos dėsnių rėmuose. Jeigu kas panorės pašildyti ežero vandenį atomine energija, tačiau nesugebės jo panaudoti optimaliai, tai jis padarys ką nors panašaus į bombą ir tuo pačiu, šildydamas vandenį, daug energijos iššvaistys kurti nenaudingą spinduliavimą, vandens ištaškyti ir išgarinti ir pan. Tačiau šis reiškinys taps aptinkamas didesniu atstumu būtent dėl tuščiai iššvaistytos energijos“.

Gerai žinodamas fantastikos istoriją ir pats būdamas fantastu, daug rašiusiu apie kontaktus su ateiviais, Lemas nurodė ksenologija užsiimantiems mokslininkams mokslinį faktą: savo paieškų strategijose jie operuoja ne žiniomis, o rašytojų vaizduotės sukurtais įvaizdžiais. Todėl Fermi paradoksas — iliuzija, atsirandanti nesutampant realiems (ir gan atrankiniams) stebėjimams su įsisiautėjusia fantazija.

republic.ru