Neregys medį mato širdimi
|
Robertas Burneckis
©Nijolė Petrošiūtė Robertas Burneckis iš Liolių (Kelmės r.) jau daug metų skiria tik šviesos šešėlius, tačiau ir tie šviesos likučiai kasdien vis labiau nyksta ir traukiasi į tamsą. Nepadėjo Robertui nė garsių medikų atliktos operacijos, nors visišką akių tamsą kažkuriam laikui jos atitolino. Tačiau tai, panašu, nė kiek netrukdo neregiui gaminti baldus, drožinėti skulptūrėles, dengti stogą, keisti jo konstrukcijas ir daryti daugybę kitų tiesiog neįtikėtinų darbų. Būdamas šalia Roberto ir žvelgdamas į jo originalius darbus patiki, jog vidinis švytėjimas yra kur kas stipresnis už akių tamsą. Kvepia medžiuRoberto namai Liolių bažnytkaimio pakraštyje visuomet kvepia medžiu. Nors Robertas ir teisinasi namuose nešiukšlinąs, nes tam jis turįs dirbtuves, bet namuose be meistro rankų vis tiek neišsiverčiama: luboms reikia ornamentų, laiptams – kolonų, sienoms – medžio raižinių, spintelėms – įmantrių stalčiukų, sekreterų... Neįtikėtina, bet namuose visus baldus – nuo stalų, kėdžių, virtuvės spintelių iki smulkių spintelyčių žmonos kosmetikos priemonėms – pagamino Robertas. Ir šviestuvai jo daryti, tik lemputės fabrikinės. Neatpažįstamai pasikeitusi ir prieš keliolika metų Burneckių pirkta trobelikė. Pasak Roberto, kai kurios sienos dar išliko, bet stogas jau nebeįtiko. Kai pakeitė stogo konstrukciją, širdimi pamatė, jog trūksta vėjalenčių, dabintų raižiniais, paskui prie tų raižinių reikėjo priderinti langinių raštus... Na, ir kas, kad jo paties akys nebemato, – tegul kiti pasidžiaugia. Be to, ir jis pats jaučia, kaip visa tai atrodo, nes jo akys ne visuomet buvo blausios. Užeiga malūneO kokia sodyba be pavėsinės, be kiemą puošiančių mažosios architektūros elementų? Beje, Roberto pavėsinė nė iš tolo nepanaši į iki tol matytąsias. Tai tikras vėjo malūnas su viduje įrengta kavinuke. Ne, Robertas nemano, jog joje kada nors rinksis kavinės lankytojai, bet pačiam su šeima pasėdėti tikrai bus malonu. Sako, tokius atvykėlius kaip mes pasėdėti pakviesiąs. Dar labiau prarandi žadą, kai pamatai Robertą dirbtuvėse triūsiantį prie įrengimų. O jis lyg niekur nieko aiškina, kaip pats pasidaręs obliavimo mašiną, „zeimerį“, tekinimo stakles. Nemažai būtinų įrenginių nusipirko paėmęs iš banko paskolą. Robertas sako, jog pačios kūrybiškiausios mintys jį aplanko po darbų, kai ištiesia kojas nakties poilsiui. „Žiūrėk, tuomet ir ima lįsti galvon visokie „vaizdeliai“, o ryto metą nieko kito nebelieka, kaip imtis jų realizavimo.“ Štai vieną naktį jis išmąstė, jog turėtų neblogai atrodyti vaza iš lazdyno skrituliukų. Tūkstančius jų pripjaustė ir į vazą sukalė. Bet prieš tai tuos lazdynų krūmus reikėjo miške rasti, iš medžių gausos širdimi atpažinti, o prisikirtus ant nugaros namo parnešti. Šiandien toji vaza jau muziejuje žmones žavi. Pamatęs, jog šiuo jo darbu žmonės grožisi, Robertas ir daugiau panašių sukalė. Savo namams ir geriems draugams, didesnių ir mažesnių.
Sūnus stato namąRobertas pastebi, jog į jį atsigimęs gali būti jaunėlis sūnus Dovydas, kuriam šiandien keturiolikti eina. Jo šešiolikmetis Kristupas labiau į kompiuterį įlindęs, o Dovydas, kur buvęs, kur nebuvęs, vis apie tėvą trinasi. „Dar būdamas visai mažiukas jis visas mano vinis išnešiodavo. Žmona nespėdavo jo skylėtų kišenių siūti, o kaimynas bardavosi, kad dėl mano sūnaus ant kelio primėtytų vinių jis automobilio padangą pradūręs. Nemėtė Dovydukas tų vinių, bet iš kišenių jos tikrai galėjo išbyrėti, nes jų ten visada būdavo. Dar būdamas visiškas pyplys prisirinkdavo lentučių ir girdavosi namą statysiąs. Bet dažnai savo statiniu likdavo nepatenkintas, jį ardydavo ir vėl iš naujo statydavo. Visai kaip aš vaikystėje: kai man nepirko kamuolio, aš jį išsidrožiau iš kaladėlės, rastos prie pakuros, o kai tą „kamuolį“ ėmiau mėtyti, langus išmaliau“, – prisimindamas šypsosi Robertas. Auga vaikai, rimtesni darosi ir jų darbai. Jau patys pasidarė krepšinio aikštelę, lesyklėlių, prašmatniausių inkilų prikala. Robertas nežino, iš kur tie jo gabumai, kaip ir dar daug ko nežino iš savo gyvenimo. Tik girdėjęs, jog jo senelis, kurį pokariu stribai nušovę, buvęs labai gabus stalius. Deja, jam jo neteko sutikti.
Buvo nupirktas už 100 rubliųIš vaikystės Robertas geriausiai prisimena pasakojimą, kaip jo įtėviais tapę žmonės jį už 100 rublių nusipirko. „Man tuomet buvo gal dveji metukai. Nežinau kodėl, bet pati motina manęs neaugino. Ji buvo atidavusi mane kažkokiai moteriškei, kuriai už mano auginimą kas mėnesį mokėjo po 40 rublių. Bet paskui motina kažkur dingo, o toji moteriškė vieną dieną pasiguodė brandaus amžiaus bevaikiams pažįstamiems, jog nebežinanti, kaip mane beišlaikyti, nes mano motina jau kuris laikas nei pinigų beduodanti, nei akių berodanti. Ir tada toji šeima nusprendė mane nusipirkti: sumokėjo tai moteriškei 100 rublių už neatlygintą mano priežiūros laiką ir mane parsinešė į savo namus.“ Robertas tik geru žodžiu mini seniai Amžinybėn išėjusius savo buvusius įtėvius. Tik negerai, sako, jog anksti jį vieną paliko: kai įtėvis mirė, Robertui tebuvo 9-eri, o kai įmotė išėjo, jam nebuvo nė 15-os. Robertas sako, jog jo įtėviai labai norėję jį įvaikinti, kad šiems išėjus Robertas liktų visateisis jų turto paveldėtojas, kurio senukai tikrai daug turėję. „Jie buvo labai darbštūs ir taupūs žmonės. Augino kailinius žvėrelius, veždavo kailius parduoti į Rusiją. Mano įvaikinimo dokumentai jau buvo beveik sutvarkyti, įtėviai susirado net mano motiną ir bereikėjo jos parašo juridiniam mano ateities įteisinimui. Bet lemiamu momentu ji vėl pasislėpė ir taip likau jos antrą kartą nuskriaustas, juridiškai svetimas mane užauginusių žmonių namuose“, – Robertas verpia skaudžių vaikystės prisiminimų siūlą.
Išmoko Brailio raštoNuo 16 metų Robertas duoną pats užsidirba. „Ir mokykliniais metais pinigų savo reikmėms pats užsidirbdavau. Turėjau įsigijęs aparatūros ir darydavau bendraamžiams muzikos įrašus, gamindavau garso stiprintuvus. Mirus įmotei įstojau į tuometinį Tauragės politechnikumą ir mokiausi elektriko specialybės. Nors ir buvau silpnaregis, tuomet dar mačiau, užtat ir tokią profesiją pasirinkau. Buvau per jaunas, jog patikėčiau manęs laukiančia tamsa. O politechnikume įgytos žinios man praverčia ir dirbant su medžiu.“ To, ką Robertas daro šiandien, jis nesimokė niekur. Tiesiog pačiupinėja pagalį ir žino, ką iš jo galima padaryti. Jis rankomis, uosle atpažįsta medžių rūšis. „Matau medį širdimi. Gal taip ir negalima sakyti, bet aš tikrai matau. Va, paimu į rankas ir galiu apie jį kalbėti.“ Ir tęsdamas liūdnai pajuokauja, jog kitiems reikia užsimerkus bandyti įsivaizduoti, o jam užsimerkti nereikia, tad ir vaizduotės ribos platesnės. Robertas prieš kelerius metus išmoko Brailio rašto. Bet, sakosi, jau imąs jį pamiršti, nes tas raštas jam esąs nereikalingas. „Kam aš tuo raštu rašysiu ir kas mane skaitys? Jei reikės, aš ir tradiciniu raštu moku parašyti. O skaitymas man nėra aktualus. Neturėčiau tam laiko. Pasileidžiu savo dirbtuvėse radiją visu garsu, kad mechanizmus perrėktų, ir žinau, kas dedasi pasaulyje. Nors, tiesą sakant, ne taip jau man tai ir rūpi. Aš turiu savo pasaulį ir man jo užtenka. Gal ne tokį šviesų kaip kitų, bet ir ne aklą“, – filosofiškai kalba Robertas. Ubago lazdos vogimasRajono „deimančiukų“ ieškotoja muziejininkė Justina Viržintienė pastebi, jog Robertas kartais nukenčia nuo nedorų žmonių. Žinodami apie jo auksines rankas ir neeilinius gebėjimus, niekingi „gudručiai“ užsako įvairių darbų, o kai reikia sumokėti, jį toliau nuo savęs pasiunčia. „Nežinau, kaip turi jaustis sveiki vyrai neregį apgavę? Gal jie nė nesuvokia, ką daro? Kad ir tas verslininkas iš Bubių, per septynetą tūkstančių pavogęs. Aš neabejoju, jog tokie žmonės labai brangiai Likimui sumokės. O Robertas – lėtapėdis, jis savęs nė negina.“ Robertas Justinos žodžių klausosi šypsodamasis: „O tu manai, kad jis už mane yra turtingesnis? Žinoma, man tie pinigai būtų labai pravertę, į skolas nebūčiau lindęs, kai dirbtuvėms prietaisus pirkau. Bet ką padarysi, jei už mane yra ir skurdesnių, ir aklesnių.“
Turinys
| |||||||||||
| |||||||||||
