Mokslo ir technologijų pasaulis

Kad ir kiek besipriešintų istorikai – mokslininkai, jie nepajėgūs sustabdyti spekuliacijų istorijos faktais ir politikų siekių naudotis istorija kaip figos lapeliu savo garbingiems ketinimams ar nelabai garbingoms užmačioms pridengti. Tik kažin ar vertėtų lietuviams su lenkais susireikšminti ir manyti, kad tik mūsų politikai naudojasi istorija kaip pašluoste savo politinėje virtuvėlėje.

Mes čia anaiptol ne originalūs. Istorijos iškraipymų vardan politinių sumetimų pasitaiko ir kitose šalyse. O jei mes ir originalūs, tai nebent tuo, kad dauguma mūsų politikų istorijos klausimuose yra dar menkiau išprusę, nei Austrijos, Serbijos ar Prancūzijos politikai.

Ilgai neieškoję pavyzdžių, pasvarstykime, ko vertas europarlamentaro (!) Tomaševskio priešrinkiminis pareiškimas, jog lenkai Vilnijoje – jau nuo XIV amžiaus?

Žinoma, negalėtume neigti, kad tais laikais kunigaikščio dvare jau būta lenkų: diplomatų, dvasininkų, raštininkų ar užimančių kitas dvartarnių pareigas, bet šalia jų didžiojo Lietuvos kunigaikščio dvare anais laikais tarnavo (ar viešėjo) ir rusai, ir vokiečiai, ir svečiai iš dar tolesnių žemių. Kokių privilegijų Lietuvoje turėtų tikėtis jie šiandien?

Beje, Ispanijoje itin yra paplitusi pavardė Galindo. Žinoma, jog čia XX a. viduryje gyveno ir kūrė rašytojas Galindo, o, kaip spėjama, kartu su žinomu poetu Garsija Lorka buvo sušaudytas ir mokytojas Dioscoras Galindo. Istorikams ir kalbininkams tai duoda pagrindo teigti, jog baltų genčių istorijos tolimame priešaušryje kažkoks būrys lietuviams giminiškų galindų, greičiausiai kartu su senovės germanų gentimi vestgotais, buvo nuklydęs net iki to tolimo Europos pietvakarinio pakraščio. Na, ir kas iš to? Darysime politiką? Reikalausime šiandieniniams migrantams iš Lietuvos kažkokių ypatingų teisių vien todėl, kad baltai Ispanijoje kūrėsi jau prieš porą tūkstantmečių? Būtų juokinga...

Lietuvos ir Lenkijos viešojoje erdvėje netrūksta ir dar juokingesnių spekuliacijų Lietuvos ir Lenkijos istorijos tema. Kažkoks DELFI internautas, pavyzdžiui, tvirtina, jog „nuo pat Vazos laikų, lietuviai Vilno kraste sudarydavo apie 2 proc. mazuma! Tik po to kai TSRS neteisetai okupavo Lenkija ir Vilno, lietuviu cia pirma karta ker 400metu padaugejo iki 18 proc.“ (kalba netaisyta- J.L.)...

Minimas „Vaza“ - tai Zigmantas Vaza (lenkiškai.: Zygmunt III Waza; švediškai: Sigismund), kuris karaliavo Lenkijoje nuo 1587 iki 1632 m. ... Tik neteko girdėti, kad XVI a. būtų vykęs koks nors gyventojų surašinėjimas, ir dar – fiksuojantis etninę šio regiono gyventojų priklausomybę.

O štai carinė Rusija, atsiriekusi sau geriausią Lietuvos-Lenkijos valstybės dalį, tuoj puolė surašinėti visus caro pavaldinius. Tie surašinėjimai – ne kokia pseudomokslinė spekuliacija, bet faktas, kuriuo patikimai gali remtis ir istorikai-specialistai, ir politikuojantys diletantai. Juolab, kad surašinėjo caro administracijos skiriami asmenys, kuriuos vargu net ir didžiausias lietuvių priešas apkaltintų kokia nors perdėta simpatija lietuviams ar kitiems ne-rusams.

Neišgalvota statistika

Iš pradžių, 1795 m. buvo pamėginta „suskaičiuoti“ prie Rusijos imperijos prijungtų buvusios LKD žemių gyventojus, o 1857-1858 m. Imperatoriškosios mokslų akademijos akademiko Petro Kepeno iniciatyva buvo pradėta rinkti duomenis visuotiniam imperijos gyventojų surašymui. Duomenis rinko daugiausia katalikiškų parapijų kunigai, lenkai ir lietuviai, tačiau jie nebuvo paskelbti ir išliko tik rankraštyje, kuris saugojamas Rusijos Mokslų akademijos Sankt- Peterburgo archyve.

Rankraštyje užfiksuoti duomenys liudija, jog lenkai net XVIII a. pabaigoje Vilniaus gubernijoje ir apie patį Vilnių tebebuvo itin negausi etninė mažuma. Nors Lietuvos istorikai sakosi žiną Kepeno surašymo duomenis, viešojoje erdvėje jie neskelbiami ir nekomentuojami... Kodėl? Kad neįskaudintų lenkų ar kitų tautinių mažumų, šiandien pretenduojančių ne tik į Lietuvos teritoriją, bet ir į istoriją?

Įdomius duomenis apie etninę naujųjų Rusijos imperijos žemių sudėtį 1822 m. paskelbė Vilniaus universiteto bibliotekininkas K. Kantrimas, kuris pateikė Vilniaus universiteto kuratoriui kunigaikščiui A. Čartoryskiui projektą steigti universitete lietuvių kalbos katedrą. Bet to projekto įgyvendinimui sutrukdė sustiprėjusi rusifikacijos politika, todėl universiteto mokslininkai, tiek lietuviai, tiek lenkai, drauge puolė gelbėti tai, kas dar buvo išlikę, būtent: jau esamas kultūrines tradicijas, orientuotas į lenkiškąją kultūrą.

K. Kantrimo teigimu, lietuviškai kalbėta didesnėje dalyje visų trijų, anuomet lietuviškomis vadintų gubernijų: Vilniaus, Kauno ir Suvalkų, o taip pat ir Gardino gubernijoje. Beje, atskirai jis dar pateikė duomenis iš Mažosios Lietuvos (jo projekte – „Prūsų Lietuvos“): esą, Memelyje (Klaipėdoje), Tilzyte (Tilžėje) ir mieste, vadinamu keliais vardais: Karaliaučius – Krulevec - Kenigsberg (šiandien dar ir – Kaliningradas) lietuvių kalba buvo meldžiamasi bažnyčiose, mokomasi parapijinėse mokyklose bei buvo sudarinėjamos prekybos sutartys.

Pagaliau, norintys žinoti, o ne fantazuoti, gali remtis 1897 metų visuotinio Rusijos imperijos gyventojų surašymo duomenimis, kurie 1905 m. buvo paskelbti knygoje „Pervaja vseobščaja perepis naselenija Rossijskoj imperiji 1897 g.“ (Первая всеобщая перепись населения Российской империи 1897г. Под ред. М. А. Тройницкого, вып. 7.). Iš jų aiškėja, jog ir po pusšimčio metų, prabėgusių po K. Kantrimo darbų, Kauno ir Suvalkų gubernijose lietuviai vis dar sudarė etninę daugumą. Suvalkų gubernijoje lietuvių gyventa 304.548, lenkų – daugiau nei dvigubai mažiau, tik 134 006 žmonės. Įdomi Seinų apygardos („ujezd“) gyventojų etninė sudėtis: lietuviai čia sudarė ryškią daugumą - 48 467 gyventojai, lenkų tik 18 754, o trečioje vietoje buvo žydai: 9 684.

Dar įdomesnė etninė Vilniaus gubernijos sudėtis. Primenu, jog anuomet Vilniaus gubernijai priklausė ne tik šiandien Lietuvos sudėtyje esantys Trakų ir Švenčionių „ujezdai“, bet ir Baltarusijoje likę Vilejka, Dysna, Lyda, Ašmena, todėl netenka stebėtis, jog skaitlingiausias etnosas buvo baltarusiai (891 903), antroje vietoje lietuviai (279 720), trečioje - žydai (202 374).

O kur lenkai? Lenkų etnosas, kuris šiandien mėgina skelbtis jau nuo Zigmanto Vazos laikų sudaręs tame krašte daugumą, net devyniolikto amžiaus pabaigoje teskaičiavo tik 130 054 žmones, ir gyveno jie ten, kur paprastai gyvena vėlyvi kolonistai: miestuose ar dvarininkų sodybose (priminsime, jog iš to pačio surašymo duomenų matyti, kad pačiame Vilniaus mieste lenkų buvo pakankamai daug - red.pastaba). Maždaug pusė jų (73 008) telkėsi Vilniaus apygardoje, bet ir čia jie sudarė mažiausią mažumą, plg. baltarusių ten gyventa 93.896, žydų 77 224, lietuvių irgi daugiau, „net“ 76 030 galvos.

Trakų apygardoje, kuri XIX a. pabaigoje Vilniaus gubernijoje buvo pati „lietuviškiausia“, lietuviai sudarė absoliučią daugumą – 118 153, po jų – baltarusiai (32 015), o lenkų - vos 22 840.

Įdomu, jog šiek tiek daugiau, palyginus su Vilniaus gubernija, lenkų suskaičiuota pačioje lietuviškiausioje, Kauno gubernijoje: 139 618 žmonių. Lietuvių (kartu su žemaičiais) gyventa net 1 019 774, o antrą pagal skaičių etninę mažumą sudarė žydai.

Tikiuosi, jog mokslininkų - istorikų šie duomenys nenustebino. Užtat mane – ir ne tik mane – stebina, kodėl mokslininkai tyli, neviešina jų, kai mūsų energingi kaimynai tendencingai perrašinėja ir per visus – diplomatinius, mokslinius, populistinius-žiniasklaidinius – kanalus bruka mums ir Europai kitokią istoriją, ne tą, kurią mes, lietuviai esame išmokę laikyti sava.

Karštas komentaras

Matome, kaip rūpestingai šiandien baltarusiai restauruoja Lietuvos didžiųjų kunigaikščių dvarus ir pilis, statytas dabartinės Baltarusijos teritorijoje. Galėtume pasidžiaugti kartu su jais, jei ne viena „smulkmena“: tas istorinis paveldas pateikiamas visuomenei ne kaip Lietuvos valstybės ar bent jau kaip bendros lietuvių ir baltarusių valstybės palikimas, bet kaip išimtinai jų vienų, baltarusių kultūrinis ir politinis paveldas. Tuo pačiu vadinamieji mokslininkai pasisavina ir lietuvių etnoso suslavintąją formą: neva tai jie, šiandieniniai baltarusiai, esą tikrieji lietuviai – „litviny“ ir LDK kūrėjai, o mes, šiandienos lietuviai, tesame kažkoks istorinis nesusipratimas, „lietuvisai“, neteisėtai besisavinantys didingąjį LDK paveldą.

Kaip sako patys slavai, „nuo nesveikos galvos [problema] permetama ant sveikosios“... Tačiau lašas po lašo ne tik akmenį, bet ir galvas „pratašo“.

O koks būtų mūsų, lietuvių „atsakas Čemberlenui“? Praktiškai jokio. Tik vienas kitas pranešimėlis siauroje mokslinėje erdvėje, o plačioji visuomenė paliekama be jai prieinamų ir suprantamų orientyrų, faktų ar išsamesnių istorinių-kultūrinių komentarų. Vėl tas prakeiktas lietuviškas nuolankumas, perkrikštytas modernesniu „politkorektiškumo“ terminu?

Iki kolei? Kur ta riba, kurią priėjus, net ir pusmoksliai mūsų politikai, įvairių ministerijų, ypač švietimo ministerijos vadovai suvoks, jog už jos - jau nebe politkorektiškumas, o juos į vadovaujančius postus iškėlusios tautos interesų išdavystė?

Pagaliau, ko verti premjero samprotavimai apie žinių visuomenės kūrimą, jei šiandien net kultūriniai ir politiniai visuomenės lyderiai, vyriausybės nariai stokoja elementarių žinių apie tą valstybę, kurios nepriklausomybę jie giriasi atkūrę ir neva toliau stipriną?

Ką jie yra girdėję apie baltų substratą didžiulėse slavų šiandien apgyvendintose teritorijose ir to substrato vaidmenį, formuojantis baltarusių tautai, rytų lenkų ir vakarų rusų tarmėms? Ar jie žino ir gali paaiškinti lenkų, rusų, baltarusių pseudomokslininkams ir jais besiremiantiems politikams, kodėl ta Didžioji kunigaikštystė vadinosi būtent Lietuvos, o ne, pavyzdžiui, Minsko, Vitebsko ar kito slavų miesto vardo kunigaikštyste, - jei ją išties būtų kūrę ne lietuviai, o rytų slavai?

O be tokių žinių, kaip ir be aukščiau pateiktų statistinių duomenų apie etninę buvusių Vilniaus, Kauno ar Suvalkų gubernijų sudėtį vargu ar galima pakloti pamatus normaliems, abipuse pagarba ir tolerantiškumu grindžiamiems kaimyniškiems santykiams, nekalbant apie sveiką Lietuvos tautinių mažumų savivoką.

Jūratė Laučiūtė, Kretingos rajono savivaldybės tarybos narė

Tai dalis autorės straipsnio apie lenkus Vilnijoje. Pilna jo versija publikuota portale delfi.lt, tačiau pirmoji straipsnio dalis analizuoja šiandieninius politinius vingius, tad dėl mūsų portalo specifikos ir noro nesileisti į politiką, tekstą publikavome nuo antros dalies.