Mokslo ir technologijų pasaulis

Kaip senovės egiptiečiai sugebėjo nustatyti, kad Žemė yra apvali ir sukasi aplink Saulę? Kaip majų žyniai tiksliai apskaičiavo, per kiek dienų Žemė apskrieja Saulę? Paleoastronomai teigia, kad dangaus šviesulių stebėjimas nuo seniausių laikų skatino smegenų evoliuciją, meninius sugebėjimus ir lėmė žmonijos progresą.

Ar seniai žmonės žiūri į žvaigždes ir kaip jos mus veikia? Fantastinio apsakymo „Užslinks naktis“ idėja buvo netikėta – kas nutiktų, jeigu naktis Žemę apgaubtų tik kartą per tūkstantį metų ir žmonės pamatytų žvaigždes? Autoriaus nuomone, jie tiesiog išprotėtų.

Akivaizdu, kad žvaigždėtas dangus iš pradžių stulbina, kelia baime, vėliau žadina smalsumą. Ar iš tiesų dangaus šviesuliai paskatino mūsų smegenų evoliuciją, meninius sugebėjmus, padėjo sukurti mitus ir orientuotis aplinkoje? Tai – paleoastronomų tyrimo objektas.

„Neabejoju, kad malonumas žiūrėti į žvaigždes ateina iš labai seniai, – pasakoja etnologas Libertas Klimka. – Jis galbūt glūdi mūsų pasąmonėje. Nes žvaigždžių stebėjimas mums tikriausiai davė laiko pojūtį. Tai labai svarbu. Žmogus tada save galėjo išskirti iš gamtos, jausdamas, kaip pro jį eina laikas. Gamtoje laikas – cikliškas.“

Homo sapiens sugebėjimas pastebėti ir suvokti reiškinių cikliškumą arba pamatyti dėsningumą ten, kur jo nėra – lazda su dviem galais. Ši savybė, angliškai vadinama „pattern recognition“, kartais mus apgauna, kai regime neegzistuojančius sąmokslus ar matome Marso paviršiuje kanalus, žmogaus veidą. Tačiau būtent tai leido pastebėti reguliarius dangaus šviesulių – Saulės, Mėnulio – judėjimus. Mokslininkai teigia, kad žvaigždės itin reikšmingai veikė pirmykščių žmonių protus.

Vaizdo siužetas