Mokslo ir technologijų pasaulis

Įprasta manyti, jog juodosios bedugnės kolosalia savo gravitacija išardo ir susiurbia bet kurį per arti atsidūrusį objektą. Tačiau gamtoje viskas gali būti kur kas sudėtingiau ir… optimistiškiau. Mokslininkai formuluoja, iš pirmo žvilgsnio, absoliučiai neįmanomą naujausią teorinę prielaidą, jog, visai galimas daiktas, protingos gyvybės formos galėtų sėkmingai gyvuoti sūkuriuojančių fotoninių debesų apšviestose planetose, skriejančiose aplink tam tikro tipo juodąsias bedugnes.

Juodoji bedugnė yra kosmoso regionas, kuriame gravitacija yra tokia milžiniška, jog iš jo ištrūkti negali niekas – net šviesa. Juodosios bedugnės pasižymi didžiule mase ir ypatingu sukimusi, kuriuo sukuria vadinamąjį prarajos regioną, besidriekiantį nuo pačios bedugnės iki įvykių horizonto (ribos, kurią kirtus, sugrįžti iš orbitos aplink juodąją bedugnę tampa neįmanoma). Prarajos regionui priešingoje įvykių horizonto pusėje erdvėlaikis pasižymi įprastomis savybėmis.

Tačiau įdomu yra tai, jog įprastos erdvėlaikio savybės gali egzistuoti ir tam tikroje prarajos regiono zonoje, t. y., pražūtingoje įvykių horizonto pusėje. Tokia zona vadinama vidiniu Košio horizontu (angl. k. – „inner Cauchy horizon“).

Jei juodoji bedugnė būtų pakankamai didelė, jog pajėgtų silpninti anapus įvykių horizonto egzistuojančias potvynines jėgas (angl. k. – „tidal forces“), aplink singuliarumą skriejantys objektai nei kristų juodosios bedugnės centro link, nei galėtų ištrūkti iš prarajos regiono. Jie tiesiog skrietų aplink juodąją bedugnę ir tiek. Pasirodo, toks elgesio modelis būdingas fotonams – naujausioje patvirtintoje teorijoje kosmologai tvirtina, jog šviesos dalelės gali išlikti neįsiurbtos ir stabiliai skrieti Košio horizonto orbitose.

Rusijos Mokslų akademijos Branduolinių tyrimų instituto fizikas Viačeslavas Dokučiajevas postuluoja, jog tokiose sąlygose galėtų egzistuoti ne tik fotonai, bet ir ištisi pasauliai. Juos šviesa ir šiluma aprūpintų Kočio orbitoje skriejantys fotonai ir juodosios bedugnės singuliarumo energija. Tokia vieta galėtų būti puiki slėptuvė – apie tai, kas joje vyksta, negalėtų sužinoti niekas, esantis šiapus juodosios bedugnės įvykių horizonto.

„Vidinė juodosios bedugnės teritorija, kurią nuo išorinės Visatos slepia du horizontai, yra tinkama vieta, – samprotauja V. Dokučiajevas. – Galaktikų branduoliuose slypinčių supermasyviųjų juodųjų bedugnių prieigose saugiai galėtų gyvuoti likusiai išorinei Visatos daliai nematomos pažengusios civilizacijos.“

Ko gero, bet kuri tokiomis sąlygomis gyvuojanti civilizacija būtų priversta galynėtis su potvyninėmis jėgomis ir intensyvia energija. Tačiau yra manančiųjų, jog galbūt mes patys gyvename juodojoje bedugnėje. Tad kas ten žino – galbūt viskas vyksta visai kitaip, nei įsivaizduojame? Juk kadaise eretiška laikyta dabar savaime suprantama idėja, jog Žemė yra apvali…