Mokslo ir technologijų pasaulis

Estija turėjo mažiausią riziką visoje ES.

Ekonomistas Nerijus Mačiulis davė interviu tinklalaidėje politika.lt.

– Mes visą laiką mėgstame lygintis su Estija. Tiksliau mėgome. Kai mūsų rodikliai tapo geresni, pradėjome lygintis su Italija ar Ispanija. Kodėl Lietuvai pastaruoju metu sekasi daug geriau nei Estijai?

– Tai dar vienas rodiklis, kai tikrai turime pasidžiaugti tuo, kad Lietuvai pastaraisiais metais, pastarąjį penkmetį tikrai labai gerai sekėsi. Pavyzdžiui, realus darbo užmokestis, kaip jis pasikeitė atsižvelgiant į infliaciją. Nuo dešimtmečio pradžios, nepaisant to, kad mes turėjome didelę infliaciją 2022-2023 m., Lietuvoje vidutinio darbuotojo realus darbo užmokestis padidėjo 20 proc. Taip atsitiko dėl to, kad sparčiai didėjo minimalus atlyginimas, neapmokestinamas pajamų dydis, viešojo sektoriaus darbuotojų atlyginimai. Per tą patį laikotarpį Estijoje realus darbo užmokestis 5 proc. sumažėjo. Vidutinis estas dabar gali vartoti tiek, kiek galėjo 2018 metais. Tai yra didelis sukrėtimas. Tai yra pasekmės. 3 metus mažėja BVP, tų priežasčių yra labai daug, buvo mažiau diversifikuota pramonė. Visų pirma, Estija patiria didelį pramonės nuosmukį. Ji irgi yra nukritusi į 2019 metų lygį. Lietuvos pramonės apimtys per tą patį laikotarpį nuo 2019 m. išaugo daugiau negu trečdaliu.

– Kuo skiriasi jų pramonė nuo mūsų?

– Iš esmės labai didelių skirtumų nėra. Gal pagrindinis skirtumas, kad mūsų pramonė yra labiau diversifikuota. Mes gaminame daugiau skirtingų dalykų ir turime įvairesnes rinkas.

– Nuo baldų iki „Thermo Fisher“ produktų.

– „Thermo Fisherio“, „Teltonikos“, taip pat per pastarąjį dešimtmetį labai išaugęs Lietuvos paslaugų eksportas, turime įvairesnes rinkas. Tuo tarpu Estija yra labai priklausoma nuo Suomijos, nuo kitų Šiaurės šalių ir nelabai yra įžengusi į kitas pasaulio rinkas. Lietuvos eksportuotojai pasiskirstę proporcingiau. Žinome, kad Vokietija yra viena didžiausių Lietuvos eksporto rinkų, bet praėjusiais metais Vokietiją pralenkė Lenkija. Lenkija tapo Lietuvos didžiausia eksporto rinka, visai šalia rikiuojasi kitos didelės panašios valstybės. Lietuviškos kilmės prekės eksportuojamos ir į Nyderlandus, Jungtinę Karalystę, JAV. Kai turi tokį platų geografinį regioną, tai kažkokia nekilnojamojo turto krizė Šiaurės valstybėse nepaveikia ekonomikos taip smarkiai, kaip ją paveikė Estijoje. Tai buvo viena priežasčių, bet jų buvo ir daugiau. Estijoje 2021 m. išsidalinus pensijų fonduose sukauptus pinigus buvo dirbtinai iškeltas vartojimas, tada BVP paaugo 8 proc., baigėsi pinigai, sumažėjo vartojimas, prasidėjo pramonės nuosmukis.

– Estai tą sprendimą, link kurio mes keliaujame dabar, buvo priėmę anksčiau. Vienu trumpu laikotarpiu pas žmones iš dangaus atsirado pinigų – jie išsėmė savo sukauptus pinigus ir juos iškart išleido.

– 2021 m. dėl to buvo didžiulis vartojimo impulsas, Estijos BVP paaugo 8 proc. Taip nutiko ir dėl to, kad jie tuos pinigus paėmė, išleido, nusipirko butus, naujus automobilius, kažkas grąžino paskolas, įsiliejo į ekonomiką. Po to, žinoma, tie pinigai baigėsi, nes tai buvo vienkartinis impulsas.

– Tai yra dalykas, kurio Lietuvoje niekas neprognozuoja. Jeigu bus priimtas sprendimas praplečiant priežasčių sąrašą, tas pats nutiks ir Lietuvoje.

– Jeigu bus priimtas sprendimas pagal tai, ką išaiškino Konstitucinis Teismas, kad tam turi būti svarbios priežastys, o noras įsigyti naują automobilį nėra svarbi priežastis, tai nebus didelio poveikio. Estai buvo labai liberalūs, jei norėjai, galėjai pasiimti. Jeigu gerai atsimenu, estai per metus pasiėmė apie ketvirtadalį pinigų. Tai tada buvo didelis šokas. Pas mus irgi yra pateiktų pasiūlymų, kad gal neklauskime žmonių, kokiam tikslui jam reikia, bet jeigu jam reikia, jis iki penktadalio tų pinigų gali pasiimti. Tai iš tiesų būtų milžiniškas impulsas trumpuoju laikotarpiu, bet ką rodo Estijos patirtis ir ką rodo paprasta logika? Po to būtų pagirios, nes tie pinigai baigėsi ir nebėra nuolatinio pajamų šaltinio.

– Lygindamas Estiją ir Lietuvą, jūs neminite mokesčių. Ar neminite dėl to, kad tai neturėjo poveikio, kadangi mokestiniai pakeitimai jau buvo atlikti tuo metu, kai ekonomika ir taip važiavo žemyn, ar dėl kitų priežasčių?

– Turėjo poveikį. Beje, praėjusių metų Tarptautinio valiutos fondo ataskaita rodo, kad nemaža dalis Estijos nuosmukio yra prarastas pramonės konkurencingumas, atlyginimai atitrūko nuo produktyvumo. Tą reikia turėti omenyje ir nereikia turėti iliuzijos, kad mes turime imunitetą šiai problemai. Estija dabar išgyvena vadinamą vidinę devalvaciją, turi mažinti darbo sąnaudas, realūs atlyginimai mažėja tam, kad sugrįžtų eksportuotojų konkurencingumas. Antra priežastis – jau minėtas trumpalaikis vartojimo užturbinimas, kuris išblėso. Trečia –  prisidėjo mokesčiai, jie pavėlino Estijos ekonomikos atsigavimą. 2024 m. pradėjo didėti PVM, akcizai ir kai kurie kiti mokesčiai. Nuo šių metų sausio 1 dienos jie vėl padidėjo. Tai iš tiesų prislopina vartotojų perkamąją galią ir tai yra viena iš priežasčių, dėl ko realus estų darbo užmokestis nedidėjo nei pernai, nei šiemet. Estijoje infliacija vis dar virš 4 proc. didžiąja dalimi dėl to, kad didėja vartojimo mokesčiai.

– Vyriausybė ir visa valdančioji dauguma nesusitaria dėl naujų mokesčių pakeitimų Lietuvoje, kuriuos siūlė premjerė Ingrida Šimonytė ir buvusi finansų ministrė Gintarė Skaistė. Nieko nedarymas, kai viskas ir taip gerai juda, ar tai yra viena iš Lietuvos sėkmės priežasčių?

– Pereiname prie normatyvinės ekonomikos, nebe prie objektyvios analizės, su kuria ginčytis negalima. Gali ieškoti sliekų ant asfalto, bet greičiausiai nerasi. Arba rasi tuos atneštus. Mes niekada nežinome to vadinamo „counter factual“ – kaip būtų buvę, jei būtų buvę. Lyg galime žiūrėti į Estiją, kad nepasiteisino, bet, mano supratimu, didžiąja dalimi Estijos klaida buvo ta, kad jie didino mokesčius tam, kad sumažintų biudžeto deficitą. Tai yra ištraukiami pinigai iš ekonomikos – surenki daugiau mokesčių iš gyventojų, iš įmonių, bet jų neišleidi, tiesiog naudoji, pavyzdžiui, grąžinti skoloms ar mažinti poreikį skolintis. Bet Estija turi mažiausią skolos ir BVP santykį Europos Sąjungoje, galėjo laisvai skolintis, niekas nieko nebūtų sakę ir nebūtų didėjusi skolinimosi kaina.

– O kodėl jie taip konservatyviai žiūri į skolinimąsi? Kokia jų skola?

– Jų skola apie 20 procentų. Lietuvos, Švedijos yra apie 40 proc. BVP. Ir vis tiek tai yra vienas mažiausių Europos Sąjungos rodiklių. Euro zonos vidurkis yra apie 80-90 proc. BVP, Italija turi apie 150 proc. Tai taip gal nereikia, bet yra tokia nerašyta ar šiek tiek rašyta taisyklė – kol skola nesiekia 60 proc. BVP, kredito reitingų agentūros nesako, kad tai yra kažkokia rizika. Tai Estija turėjo mažiausią riziką visoje ES.

– Kuo jūs tai aiškinate?

– Aš tai vadinu fiskaliniu fundamentalizmu. Tai yra visiškai vertybinis, ideologinis požiūris.

– Per teisinga?

– Ne, jie tiesiog turi tokį požiūrį. Aš su savo kolegomis Estijoje ekonomistais diskutuoju, jiems atrodo, kad valstybė turi gyventi pagal savo galimybes, niekada neturi skolintis. Jie ilgą laiką taip gyveno, visai nesenai pirmą kartą išleido valstybės obligacijas. Skolintis turi privatus sektorius, gyventojai, įmonės, o valstybė – ne. Toks kraštutinis požiūris. Šiaurės šalys, skandinavai, ypač po devyniasdešimtųjų skolų krizės Švedijoje, irgi turi požiūrį, kad skola turi būti labai maža.

– Bet man atrodo, suomių skola yra 70 proc.?

– Suomiai truputėlį kitaip, bet švedai turi gana griežtą požiūrį į skolą. Tačiau čia jau yra kraštutinumas, kuris kenkia. Ekonomikos baziniai vadovėliai ir baziniai fiskalinės politikos principai sakytų, kad jos viena pagrindinių funkcijų yra vykdyti anticiklinę politiką. Tai yra, kai šalis patiria ekonomikos nuosmukį, tada tu jį sušvelnini, įlieji į ekonomiką pinigų, skiri krašto apsaugai, investicijoms į infrastruktūrą, galbūt kažkokiomis mokestinėmis lengvatomis paskatini privataus sektoriaus investicijas. Kai ekonomika jau klesti, gali įvesti kažkokį taršos mokestį, galbūt visuotinį, kuris nelabai slopins ekonomikos augimą, bet ir nelabai pakenks. Tai Estija, būdama giliausioje ir ilgiausioje recesijoje Europos Sąjungoje, ant viršaus dar pradėjo krauti mokesčius. Manau, tai tikrai buvo vadovėlinė fiskalinė klaida, nulemta jų tikėjimo, jų ideologijos, kad skolintis turi privatus sektorius, o ne valstybė. Aišku, kad tiesa yra kažkur pusiaukelėje. Tai, ką darė graikai, italai irgi yra blogai ir pavojinga, bet tai, ką padarė estai, taip pat buvo labiau žalinga nei naudinga. Reikėtų atsakingai naudoti skolos instrumentą, skolintis tada, kai gali skolintis nebrangiai ir kai reikia tų lėšų tam, kad paskatintume ekonomikos augimą.

– Lietuva irgi taip darydavo. Lietuvoje yra buvę biudžetų be deficito –1998 m. ar 2000 m.

– Nereikia taip toli eiti atgal. Šimonytės biudžetas, beje, taip pat. Jie visada planuodavo, kad biudžeto deficitas bus 1-2 proc., planuodavo labai konservatyviai ir rezultatas gaudavosi praktiškai subalansuoti valstybės finansai. Skolintis išlaidoms papildomai beveik nereikėjo. Vienintelis biudžetas, kurį jie suplanavo smarkiau deficitinį, t. y. 2025 m. deficitinis biudžetas, kuris ir skatins šiemet ekonomikos augimą.

Edmundas Jakilaitis, politika.lt, ELTA.