Amerikiečiai vandenynų taršą mažinti rekomenduoja rečiau ariant žemę
|
Amerikiečiai vandenynų taršą mažinti rekomenduoja rečiau ariant žemę
©sportaviation.com.au Jūras ir vandenynus labiausiai teršia nutekamieji vandenys, tačiau teršalų kiekius juose galima žymiai sumažinti. Vašingtono universiteto (Sietlas, JAV) Žemės ir kosmoso mokslų profesorius Deividas R. Montgomeris (David R. Montgomery) siūlo naudoti ne tik tobulesnes vandenvalos priemones ar taikyti sugriežtinimus gyvulininkystės ūkiams, bet paprasčiausiai... rečiau arti žemę. Ar gimtajame krašte, kur organizuojamos artojų varžybos, tokia idėja būtų sutinkama su džiugiomis ovacijomis, spėti nesiryšime. Tačiau amerikiečiai tokias žemės ūkio technologijas plėtoja jau ne vienerius metus. Jūros teršiamos įvairiausiais būdais: pradedant kasmet milijonais tonų viso pasaulio keliuose ir gatvėse išlašančia automobiline alyva, baigiant Didžiuoju Ramiojo vandenyno šiukšlių duburiu – neaprėpiamu plūduriuojančių plastikinių šiukšlių telkiniu, nekalbant apie naftos gavybos pramonės ir kitas ekologines katastrofas. Tačiau skelbiama, kad labiausiai jūras niokoja į trąšų ir nutekamųjų vandenų sudėtį neretai įeinantis azotas ir fosforas. Kai šių cheminių medžiagų į jūrą patenka per daug, pakrantės vandenys ima dusti nuo teršalų prisirijusių dumblių, kurie žūsta ir pradeda irti. Dėl to vandenyje ima mažėti deguonies – tokiu būdu deguonies stygius ištinka povandeninės gyvūnijos pasaulį. Dėl šio eutrofikacija vadinamo proceso pasaulio vandenynuose ir jūrose susiformavo jau 405 „mirties zonos“ (angl. k. – „dead zone“). Pagrindinis eutrofikacijos besivystančiose šalyse šaltinis – žmonių leidžiami nutekamieji vandenys. O Europoje, JAV, Kinijoje – naminių gyvulių atmatos ir trąšos. Vien Jungtinėse Valstijose kasmet išauginama 10 mlrd. vištų, 80 mln. galvijų, 149 mln. kiaulių – toks ūkis kasmet generuoja maždaug pusę milijardo tonų mėšlo, kurio didžioji dalis sunaudojama laukų tręšimui. Ūkininkai pasėliuose kasmet sunaudoja dar 55 mln. tonų sintetinių trąšų, didžioji dalis kurių nuplaunamos į vandens telkinius. Rezultatas – didžiausia pasaulyje „mirties zona“ plyti Misisipės žiotyse. Vasaromis, kai Vidurio Vakaruose agrokultūrinių nuotėkų būna gausiausia, Misisipės žemupio „mirties zona“ Meksikos įlankoje plotu prilygsta Niudžersiui.
Laimei, eutrofikacija nėra nesustabdoma. Štai XX a. devintame dešimtmetyje didžiausia pasaulyje „mirties zona“ glaudėsi Juodojoje jūroje. Suirus Tarybų Sąjungai, to regiono ūkininkai nebegaudavo tiek sintetinių trąšų, ir 1996 m. „mirties zona“ Juodojoje jūroje išnyko. Teigiamų rezultatų galima pasiekti ir be visuomeninių santvarkų griūčių. Sumažinti jūrų ir vandenynų taršą galima ir pasitelkiant tobulesnes panaudoto vandens valymo technologijas ar taikant tam tikrus sugriežtinimus naminių gyvulių ūkiams. Tačiau dar labiau vandens taršos apimtis sumažinti galima… paprasčiausiai rečiau ariant žemę? Pasirodo, per pastaruosius 25 metus JAV fermerių pasėliuose išpopuliarėjo „neariamos žemės“ apdirbimo metodai – jie taikomi 36 proc. JAV dirbamų žemės plotų. Fermeriai juose paprasčiausiai palieka nuimto derliaus ražieną ir šaknynus. Naujus sėjos darbus neartuose laukuose jie atlieka naudodami modernias sėjimo/sodinimo eilėmis technologijas, o žemę tręšia, trąšų suleisdami tiesiai į dirvą – gruntinėmis trąšų injekcijomis. Amerikiečių teigimu, taikant tokias agrarines technologijas, fosforu užterštų nuotėkų sumažėja maždaug 40 proc., o azotu – maždaug perpus. Maža to, mažne perpus sutaupoma ir energijos (pvz., tos, kuri sunaudojama arimui). O derliaus nuimama tiek pat. „Neariamos žemės technologijos šiuo metu taikomos tik 5 proc. visų pasaulio žemės ūkių, – savo knygoje „Dirt: The Erosion of Civilisations“ („Dirva: civilizacijų erozija“) tvirtina artojystės skeptikas Deividas R. Montgomeris (David R. Montgomery). – Žmonijos civilizacijos kursą apsprendžia likę 95 proc. ūkių.“ | |||||||
| |||||||
