Mokslo ir technologijų pasaulis

Netrukus Floridoje (JAV) turėtų būti išbandytas kompiuterinis įrenginys, padėsiantis atpažinti delfinų skleidžiamus garsus, praneša Newscientist.com. Jei eksperimentas bus sėkmingas, povandeninė delfinų kalbos vertyklė atvers galimybes reikšmingai pasistūmėti pirmyn kuriant abipusio žmonių ir delfinų komunikavimo priemones.

Nelaisvėje gyvenantys delfinai, naudodamiesi paveikslėliais ir garsais, su žmonėmis komunikuoja jau nuo XX a. vidurio. O paskutinįjį minėto amžiaus dešimtmetį Honolulu Kevalo įlankos jūros žinduolių laboratorijos (Havajai, JAV) mokslininkas Luisas Kermanas (Louis Kerman) atrado, jog delfinai įsimena daugiau kaip 100 skirtingų žodžių. Be to, gyvūnai vykdo komandas, kurių pavadinimuose raktinis žodis pateikiamas kitokia eilės tvarka. Pavyzdžiui, delfinas suvokia skirtumą tarp komandų „Atplukdyk žmogui banglentę“ ir „Atplukdyk žmogų prie banglentės“.

„Tiesa, tokio pobūdžio eksperimentuose komunikacija vykdavo viena kryptimi – delfinas atkoduodavo žmogaus komandas, – pastebi Laukinių delfinų projekto Floridoje iniciatorė ir steigėja Denisė Hercing (Denise Herzing). – Buvo sukurta tam tikra sistema, kurią delfinai sėkmingai išmokdavo, tačiau ta sistema patys gyvūnai žmonių nekalbindavo.“

Nuo 1998-ųjų D. Hercing su kolegomis mėgina sukurti dvipusės komunikacijos tarp žmonių ir delfinų būdą. Iš pradžių gyvūnai buvo mokomi įsiminti elementarius garsus, mintyse juos susieti su keturiais dideliais simboliais (piktogramomis) ant povandeninės „klaviatūros“. Bakstelėdami į skirtingus simbolius, delfinai galėdavo išreikšti tam tikrą pageidavimą, pavyzdžiui, pažaisti su kamuoliu, pasukti lanką, paprašyti žuvies. Naudojantis tokia sistema delfinų dėmesį atkreipti pavykdavo, tačiau, anot D. Hercing, ta sistema delfinams nebuvo patogi.

Šiuo metu D. Hercing darbuojasi su Džordžijos technologijų instituto (Atlanta, JAV) dirbtinio intelekto tyrinėtoju Tadu Starneriu (Thad Starner). Bendras mokslininkų projektas vadinasi CHAT – „Cetacean Hearing and Telemetry“ („Bangininių klausymasis ir telemetrija“). Tyrėjai siekia kartu su delfinų pagalba apčiuopti garsus (arba kitus komunikavimo vienetus) kalbos, kuria bendrauja laisvėje gyvenantys delfinai.

Žinoti, ko reikia (verta) klausytis ir ko – ne, gali būti nemenkas iššūkis. Delfinai geba skleisti garsus, kurių dažnis viršija 200 kilohercų, o tai yra maždaug dešimt kartų aukščiau už aukščiausius žmogui girdimus garsus. Be to, delfinai geba moduliuoti skleidžiamo signalo aukštį arba signalą tęsti ilgą laiką. Ne mažiau įdomus yra ir delfinų sugebėjimas signalą siųsti skirtingomis kryptimis nepasukant galvos.

Norėdami įrašinėti, interpretuoti ir atsakinėti į delfinų garsus, T. Starnerio vadovaujami studentai šiuo metu konstruoja bandomąjį įrenginį, kurį sudarys išmaniojo telefono dydžio kompiuteris ir du hidrofonai, fiksuosiantys visą delfinų skleidžiamų garsų gamą.

Vandeniui nepralaidžiame korpuse įtvirtintą kompiuterį naras užsijuos ant krūtinės, o aplink naro kaukę sumontuoti šviesos diodai po vandeniu apšvies hidrofonų užfiksuoto garso šaltinį ir jo buvimo vietą. Naras su savimi turės ir rankinį įrenginį „Twiddler“, kuris veikia kaip kompiuterinės klaviatūros ir pelės derinys.

Bandyti sukurtą komunikavimo mechanizmą su laisvėje gyvenančiais dėmėtaisiais Atlanto delfinais D. Hercing ir T. Starneris ketina šių metų viduryje. Pirmiausiai, narai pademonstruos vieną iš aštuonių vizualinių stimulų („sąvokų“), kuriuose bus pavaizduoti laukiniams delfinams žinomi dalykai, pavyzdžiui, „jūros žolės“ arba „plaukiantis delfinas“. Tuomet naujuoju įrenginiu bus „klausomasi“, ar delfinai stimulus akustiškai atkartos. Kai sistema perpras ir gebės atpažinti keletą delfinų atkartojamų „žodžių“, tuomet, remiantis pirmaisiais tokiais delfinų kalbos dešifravimo duomenimis, būtų galima imtis „kietesnio riešutėlio“ – delfinų kalboje ieškoti pagrindinių fonemų ar garsų, kurios galėtų būti delfinų komunikavimo vienetų atitikmenys.

Kas tie komunikavimo vienetai galėtų būti, tyrėjai kol kas neįsivaizduoja. Tačiau jų naudojami algoritmai sukurti taip, jog galėtų analizuoti bet kokį nežinomą duomenų masyvą ir iš jo išsijoti svarbiausius vienetus.

Kai tie komunikavimo vienetai pagaliau bus identifikuoti, D. Hercing tikisi rasti būdą, kaip juos būtų galima „ištarti“ naudojantis įranga – toks komunikavimo būdas gyvūnams, ko gero, būtų kur kas įdomesnis už žmogaus pagamintas piktogramas, naudojant kurias bendravimas būna itin ribotas. Susiejus demonstruojamus objektus, delfinų elgesį ir jų skleidžiamus garsus, mokslininkams galbūt pavyks atkoduoti pirmuosius delfinų kalbos fragmentus.

Delfinus tyrinėjantis Džastinas Gregas (Justin Gregg) iš nevyriausybinės organizacijos „Delfinų komunikavimo projektas“ (Konektikutas, JAV) mano, jog laisvėje gyvenančius delfinus išmokyti dirbtinių „sąvokų“ gali pavykti, tačiau ekspertas skeptiškai vertina tyrėjų siekius užčiuopti fundamentalius delfinų kalbos vienetus.

Net jei tai ir pavyktų, dekoduoti jų reikšmes ir naudoti teisingame kontekste bus išties didžiulis iššūkis. „Įsivaizduokite, jog Žemėn nusileidę, keistus skafandrus vilkintys ateiviai vaikščiotų po Manheteną ir aklai cituotų fragmentus iš romano „Krikštatėvis“, – siūlo D. Gregas.

„Teisybė, mes net nežinome, ar delfinai bendrauja žodžiais, – sutinka D. Hercing. – Bet mes vis tiek galėtume mėginti panaudoti signalus, kuriuos jie skleidžia. Jei tik mes žinotume, kokie tie signalai. Tačiau to mes kol kas nežinome.“

Sukurti vertimo įrenginį, kuriuo būtų galima susikalbėti su delfinais, mėgina ne tik amerikiečiai. Priminsime, jog, siekdamas panašių tikslų, jau daugiau nei dešimtmetį savo sistemą „Cymascope“ kuria ir Jungtinėje Karalystėje įsikūrusio akustikos centro ekspertas Džonas Reidas (Johnas Reidas).