Mokslo ir technologijų pasaulis

Kosmologai Alanas Koulis (Alan Coley) iš Dalhausio universiteto (Kanada) bei Bernardas Karas (Bernard Carr) Karalienės Meri universiteto Londone (Jungtinė Karalystė) yra linkę manyti, jog kai kurios vadinamosios pirmykštės juodosios skylės galėjo būti sukurtos Didžiojo griuvimo (angl. Big Crunch) metu – o šis įvyko prieš įprastai Visatos pradžia laikomą Didįjį sprogimą. Tai leidžia daryti išvadą, kad Didysis sprogimas nebuvo unikalus įvykis, greičiau nuolat pasikartojantis procesas, kurio metu Visata susitraukia į tašką ir sprogsta, pradėdama naują plėtimąsi.

Ši idėja yra paremta faktu, jog Žemę, kaip ir likusią žinomos Visatos dalį, retkarčiais pasiekia nepaaiškinami gama spindulių žybsniai – tai, kas, pasak straipsnio autorių, galėtų būti beirstančių pirmykščių juodųjų skylių gyvavimo įrodymai.

Manoma, kad pirmykštės juodosios skylės skiriasi nuo įprastinių savo giminaičių, susidarančių sprogus supernovoms – atsiradus tuštumai, kuri užpildoma tuo, kas vadinama juodąja skyle. Daugelis teorijos specialistų palaiko mintį, jog egzistuoja kitokių rūšių juodosios skylės, kurios susiformavo pačiomis pirmosiomis akimirkomis po Didžiojo sprogimo. Tokios juodosios skylės turėtų būti mažesnės, o jų sukūrimui reikalingą energiją suteikė pats Didžiojo sprogimo procesas.

Savo naujojoje teorijoje A. Koulis ir B. Karas teigia, kad kai kurios iš šių juodųjų skylių, jeigu jos apskritai egzistuoja, galėjo būti sukurtos kolapsuojant Visatai – kaip dalis Didžiojo griuvimo proceso. Jos kažkokiu būdu sugebėjo būti nesuspaustos į singuliarų tašką, kurio gniaužtų neišvengė visa likusi Visata. Tuomet, įvykus Didžiajam sprogimui, šios juodosios skylės susiliejo su naujai susiformavusia Visata. Vienu klausimu abu mokslininkai sutaria: būtų praktiškai neįmanoma pamatyti skirtumą tarp pirmykščių juodųjų skylių, susidariusių prieš ir po Didžiojo sprogimo.

Žinoma, tai yra daugiau ar mažiau tik spėjimai, nes niekam kol kas nepavyko užregistruoti pirmykštės juodosios skylės gyvavimo įrodymų. Vis dėlto ši teorija užduoda sudėtingų klausimų, į kuriuos mokslininkams – laikiniems Visatos stebėtojams – itin sunku atsakyti. Pavyzdžiui, jeigu Visata susispaudžia ir tuomet vėl sprogsta, ar šis procesas tęsiasi amžinai? Arba, ar įmanomas toks variantas, jog mes sugebame matyti tik mažytę Visatos dalį, todėl mūsų kuriamos teorijos ir paaiškinimai yra viso labo tik spėjimai, atliekami nematant viso paveikslo? Arba galbūt pats sudėtingiausias iš visų klausimų: ar mūsų Visata yra amžina ir neturi jokių ribų? Tai reikštų, jog Didysis sprogimas iš tikrųjų buvo tik mažytis vyksmas, pasireiškęs nereikšmingoje begalinės Visatos srityje.

Visai įmanoma, jog nepriklausomai nuo to, kiek ilgai žmonija sugebės egzistuoti, mes niekada iš tikrųjų neišsiaiškinsime tokių klausimų, o tai galiausiai galėtų reikšti, kad mums tiesiog teks įtikėti savo kuriamomis teorijomis.