Jean-Pierre Lehmann. Europa ir arabų pasaulis dvidešimt pirmame amžiuje
|
Charles Darwin rašė: „Išgyvena ne stipriausioji rūšis ir net ne protingiausioji, tačiau ta, kuri geba geriausiai prisitaikyti prie pokyčių“. Turiu pripažinti, kad pirmą kartą šią frazę perskaičiau visai ne knygoje „Apie rūšių kilmę“, bet ant fojė sienos pagrindiniame Koç universiteto pastate Stambulo priemiestyje. Panašu, kad Turkijoje šio aforizmo yra paisoma, mat šalis šiuo metu yra viena iš dinamiškiausių tarp „kylančių Pietų“. Negalima nesutikti su požūriu, jog pasaulis šiuo metu išgyvena vieną iš didžiausių transformacijų per amžius, o galbūt net ir per visą savo istoriją. Kylančios globalios jėgos, neįtikėtinos naujosios technologijos, demografiniai pokyčiai ir klimato kaitos poveikis yra esminiai transformaciją lemiantys veiksniai. „Darvino įstatymams“ sunkiai paklūsta du regionai – tai Europa ir arabų pasaulis. Europa yra sena, pernelyg susitelkusi į save ir besimėgaujanti praėjusių laikų galios iliuzija. Ji yra labiau įpratusi mokyti nei mokytis, primesti nei prisitaikyti. Tuo tarpu arabams, kurie per amžius buvo varomąja globalizacijos jėga, tapo sudėtinga prisitaikyti prie modernių laikų. Nepavykus prisitaikyti prie globalizacijos dvidešimto amžiaus pabaigoje ir dvidešimt pirmo amžiaus pradžioje, kaip tą padarė kinai, indoneziečiai, malajai ir kiti, arabai užsitarnavo „globalizacijos našlaičių“ etiketę. Užuot koncentravęsi į ateitį, jie pernelyg daug energijos iššvaisto kovodami vakarykštės dienos mūšiuose. Tarp arabų gajus piktinimasis „Vakarais“, kuris, nors tam tikrais atvejais ir yra pateisinamas, galiausiai nepadeda eiti pirmyn. Kaip aprašyta Albert Hourani studijoje „Arabų mintis liberaliajame amžiuje: 1789-1939“, prieš šimtmetį konstruktyvaus diskurso dėl arabų vietos pasaulyje buvo neabejotinai daugiau nei yra dabar. Vis dėlto, pastarojo meto įvykiai Šiaurės Afrikoje – neramumams Tunise pasklidus į kitas šalis, ypač Egiptą – ko gero, rodo, jog arabų pasaulis bunda iš sąstingio. Tai yra revoliucija, vedina jaunimo, įgalinta skaitmeninės revoliucijos ir pasižyminti siekiu užbaigti slogią priespaudą, su kuria dauguma arabų šalių turėjo taikstytis daugiau nei 30 metų.
Tačiau absoliučiai nėra aišku, kurlink šios socialinės jėgos nuves: painiava yra didžiulė, o iššūkiai dar didesni. Geografinės paradigmosIššūkių, su kuriais susiduria Europa ir arabų pasaulis, galimas sprendimas iš dalies slypi geografinėse paradigmose. Geografija tuo pačiu metu yra ir realybė, ir tai, kaip mes ją suvokiame – suvokimas susiformuoja atsižvelgiant į tai, ko mes norime iš realybės. Viena didžiausių geografinių paradigmų klaidų buvo Eurazijos žemyno padalijimas pagal tai, ką Herodotas (IV a. pr. Kr.) apibūdino kaip „įsivaizduojamą liniją, kuri skiria Rytus nuo Vakarų“. Iš tiesų arabų pasaulis yra neatskiriama „Vakarų“ dalis. Daug daugiau sąsajų ir bendrumo yra tarp arabų pasaulio ir Europos nei tarp arabų pasaulio ar Europos ir bet kurio kito Eurazijos regiono ar civilizacijos. Judaizmas, krikščionybė ir islamas yra vienintelės monoteistinės pasaulio religijos, be to, visos trys kilo iš to paties geografinio regiono. Graikų filosofija yra tiek pat „rytietiška“, kiek ir „vakarietiška“ – Herodoto termino prasme – ir iš pradžių labiau paveikė būtent pirmąją („Rytų“). Juk „Vakarai“ apie graikų filosofiją galiausiai sužinojo būtent iš „Rytų“. „Vakarų“ civilizacija yra „rytietiška“, kadangi jos šaknys glūdi Mesopotamijoje (Irakas). Vienas iš aukščiausių Vakarų civilizacijos pakilimų buvo Córdoba miestas Al-Andalusijos laikais, kur didieji filosofai, įskaitant musulmoną Ibn Rušdą (taip pat žinomą Averojaus vardu) ir žydą Maimonidą, mokėsi (vienas iš kito!) ir mokė kitus.
Jei iš tiesų globalios galios centras ir juda link Kinijos Rytų Azijoje, tai šioji tikrai nėra ta civilizacija, su kuria arabų pasaulis turėtų panašumų ar bendrą istoriją bei filosofiją kaip kad su Europa. Arabų „tapatybės problema“, kurią jie patys mato esant įspraustą tarp Europos ir Azijos, ko gero, yra svarbus faktorius paaiškinant jų „našlaitišką“ reputaciją. Geografija, formuojanti paradigmą šių dienų laikmečiui, didžia dalimi yra devyniolikto amžiaus įvykių palikimas. Rudyard Kipling’o „Rytai yra Rytai, o Vakarai yra Vakarai sindromo“ etimologija yra ganėtinai nesena. Tai, be abejo, yra kolonializmo pasekmė. Iš tiesų istoriškai Eurazijos žemynas buvo labiau tolydus bei vientisas nei padalintas į išsikirtines ir uždaras sritis. Kaip teigiama Ian Morris knygoje „Kodėl – kol kas – valdo Vakarai“, dėl daugelio istorinių, filosofinių ir geografinių priežasčių galima kalbėti apie dvi esybes: Rytų Euraziją, iš esmės Kinijos erdvę, ir Vakarų Euraziją, apimančią tradicines „Vakarų civilizacijos“ ištakas. Dvidešimt pirmame amžiuje Rytų Eurazijos keliamo iššūkio akivaizdoje Vakarų Eurazijos išsigelbėjimas priklausys nuo to, kaip bus prisitaikyta prie naujosios pasaulinės geografijos – t. y. kaip pavyks suvienyti arabų ir Europos regionus. Ši naujoji Vakarų Eurazijos erdvė taip pat apimtų Turkiją, Iraną ir Šiaurės Afrikos šalis. Atsižvelgiant į tai, trečiojo tūkstantmečio geografija ima labiau panašėti į pirmojo tūkstanmečio geografiją. Būtent čia slypi „Vakarų renesanso“ perspektyva. Nelabai tikėtina, kad ši Vakarų Eurazijos erdvė galėtų dominuoti pasaulyje dvidešimt pirmame amžiuje ar bent jau rimtai varžytis su Rytų Eurazijos galia. Visų pirma, šie regionai labai skiriasi lyginant pagal gyventojų skaičių. Iki 2040 m. gyventojų skaičius tiek Rytų Azijoje, tiek Pietų/Centrinėje Azijoje pasieks apie 2,5 mlrd. kiekvienoje. Vakarų Eurazijos, įskaitant Šiaurės Afriką, gyventojų skaičius turėtų išaugti iki 1,4 mrld. Gyventojų skaičius nėra visa lemiantis, tačiau jis yra svarbus. Vis dėlto, Vakarų Eurazija (įskaitant Šiaurės Afriką) galėtų užtikrinti tai, kad Europa ir arabų pasaulis, apjungdami savo stiprybes ir kompensuodami silpnybes, dvidešimt pirmojo amžiaus geografijos pasaulyje išlaikys įtakingą ir konstruktyvų vaidmenį. Tai reikalautų didžiulių žingsnių į priekį. Svarbiausias jų būtų užtikrinti taiką. Įsivaizduokite pasaulį, kuriame Artimieji Rytai nebebūtų lyg katilas. Europos senėjimo problema būtų sušvelninta arabų jaunimo įnašo dėka, kadangi šių dviejų regionų amžiaus piramidės yra atvirkščios viena kitai: Europoje pagrindą sudaro senyvo amžiaus žmonės, tuo tarpu Artimuosiuose Rytuose – jaunimas. Yra buvę iniciatyvų, kuriomis siekta plėtoti glaudesnius ryšius tarp Europos ir arabų pasaulio, tokių kaip Barselonos procesas ar Sarkozy inicijuota Viduržemio jūros šalių sąjunga, tačiau jos visos išsikvėpė, daugiausia – dėl turinio, palaikymo ir pasiryžimo trūkumo. Čia pateiktas siūlymas yra gerokai radikalesnis. Didžiulių transformacijų laikai nėra tinkamas metas imtis tik dalies priemonių. Mes žengiame į naują pasaulį. Pjautynės dėl praeities mūsų niekur nenuves. Ėjimas ten, kur turime būti, reikalaus didelių pastangų abiejuose Vakarų Eurazijos regionuose. Tam prireiks ir laiko. Tačiau, kaip teigia kinų patarlė, ilga kelionė prasideda nuo vieno žingsnio. Turime pradėti judėti ta kryptimi. Parengta pagal The Globalist | ||||||||||
| ||||||||||
