Didžiausias Irano ežeras virsta druska
|
Laivams didžiausiu Irane Urmijos ežeru plaukioti darosi nebeįmanoma
©payvand.com Didžiausias Irane Urmijos ežeras vis labiau senka, o po keleto metų gali visiškai išdžiūti, atidengdamas didžiulius druskos klodus. Kamalas Saadatas beviltiškai žvelgė į šimtus potencialių klientų, žinodamas, kad jis negalės jų pakviesti į kelionę savo laivu pasimėgauti pavasario savaitgaliu vaizdingame Urmijos ežere, trečiame pagal dydį sūraus vandens ežere pasaulyje, praneša naujienų agentūra AP. „Žiūrėkite, laivas įstrigęs. Jis daugiau nebepajuda“, – kalbėjo K. Saadatas, rodydamas ten, kur jis stovi, padengtas kietėjančia druska, ir sielodamasis, kad negali suprasti, kodėl ežeras nyksta. Ežeras, kuriame apsistoja migruojantys flamingai, pelikanai ir kirai, susitraukė 60 proc. ir po kelerių metų gali visiškai išnykti, teigia ekspertai. To priežastys – sausros, netinkama drėkinimo politika ir ežerą maitinančių upių tvenkimas. Dar prieš kelerius metus K. Saadatas iš migdolų ir vynuogių auginimo gaunamas pajamas papildydavo plukdydamas turistus laivu. Tačiau ežerui traukiantis ir didėjant jo sūringumui, jam tekdavo kas 10 minučių stabdyti laivą ir nuvalyti apsinešusį sraigtą. Galiausiai, jam šio verslo teko visiškai atsisakyti. „Lankytojams tokios išvykos nepatiko“, – pažymėjo jis ir pridūrė, kad jiems tekdavo druska padengtu ežero dugnu nuo prieplaukos nueiti šimtus metrų, kad pasiektų laivą. Kiti valtininkai savo laivus pastatė prie namų, kur jie stovi kaip priminimas apie praeityje likusias giliavandenes dienas. Balandį valdžios pareigūnai dėl vandens trūkumo uždarė netoliese esančią prieplauką.
Slūgstantis vanduo regione palietė ir viešbučių bei turistinių pramogų sektorių. Stabdomi planuoti viešbučių statybos projektai, nes investuotojai nebenori jų tęsti. Be to, druskos prisotintas ežeras kelia grėsmę žemės ūkiui net šiaurės vakarų Irane, mat audros druską kartais nuneša ir iki ten. Dauguma ūkininkų nerimauja dėl savo laukų ateities, kurie šimtmečius garsėjo obuoliais, vynuogėmis, graikiniais riešutais, migdolais, svogūnais, bulvėmis. „Druskingas vėjas paveiks ne tik aplinkines vietoves, bet pridarys nuostolių ir toliau esantiems ūkiams“, – teigė žemės ūkio pareigūnas Masoudas Mohammadianas. Parlamentaras Salmanas Zakeris praėjusį mėnesį įspėjo, kad esant dabartinėms tendencijoms, „vis labiau didėja druskos cunamio pavojus“. Įspėdamas, kad ežeras gali išdžiūti per 3–5 metus, jis teigė, kad 8–10 mln. tonų druskos kels pavojų milijonų žmonių gyvybei.
Kaip nutiko, kad nelaimė pasiekė tokį mastą? Oficialiose ataskaitose dėl to kaltinama dešimtmečius trukusi sausra ir ūkininkavimui naudojamas ežerą maitinančių upių vanduo. 5 proc. kaltės priskiriama užtvankų statyboms, 3 proc. – kitiems veiksniams. Tačiau su tuo sutinka ne visi. Pirmieji perspėjimai dėl besitraukiančio ežero pasigirdo paskutiniojo dešimtmečio pabaigoje, po didelės sausros. Nepaisant to, valdžia ir toliau tęsė užtvankų statybas 35-iose ežerą maitinančiose upėse. Dar 10 planuojama pastatyti per artimiausius keletą metų. Be to, pabaigtas ežerą kertantis kelias, sujungęs rytinėje ir vakarinėje ežero pakrantėje esančius Urmijos ir Tabrizo mietus. Prieš tai nebuvo atliktas joks aplinkosauginis tyrimas, o aplinkosaugininkai įsitikinę, kad projektas dar pablogino ežero būklę, nes kelias apsunkino vandens cirkuliaciją. Maždaug prieš dešimtmetį akademikai padarė išvadą, kad ežerui gresia toks pats likimas, kaip ir Aralo jūrai Kazachstane ir Uzbekistane. 7 dešimtmetyje Sovietų Sąjungai įgyvendinus irigacijos projektus, vanduo šiame ežere ėmė sekti. Dabar jis sumažėjo daugiau kaip 10 kartų. Balandį Irano vyriausybė paskelbė trijų krypčių programą ežerui išsaugoti. Numatyta sukelti dirbtinį lietų ir taip padidinti kritulių kiekį regione, sumažinti vandens sunaudojimą drėkinimui ir aprūpinti ežerą vandeniu iš tolimų šaltinių.
Tačiau kai kurie ekspertai vandens ribojimą vadina tik „simboliniu veiksmu“, teigdami, kad geriausia būtų praleisti daugiau vandens, kurį dabar sulaiko užtvankos. Išgaruojančio vandens kiekis tris kartus viršija kritulių kiekį, tad upių vaidmuo tampa dar svarbesnis. „Ežeras toks apgailėtinas dėl užtvankų“, – sakė Tehrano Azado universiteto profesorius, žymus aplinkosaugininkas Ismailas Kahramas. Jau išdžiūvo trys penktadaliai ežero, o druskos lygis, 8 dešimtmetyje siekęs 80 miligramų litre, dabar išaugo iki 350 miligramų, teigė jis. Anot mokslininko, vyriausybė turėtų leisti, kad 20 proc. užtvankų vandens pasiektų ežerą. Ežero išsaugojimu besirūpinančios draugijos atstovas Mostafa Ghanbari mano, kad vienintelis būdas išsaugoti Urmiją – aprūpinti jį Kaspijos jūros vandeniu. Tačiau toks projektas labai ambicingas, nes vandenį tektų pumpuoti 700 kilometrų iš telkinio, esančio gerokai žemiau. | |||||||||
| |||||||||
