Mokslo ir technologijų pasaulis

Kiek lietuvaičių per du pastaruosius dešimtmečius išvyko į užsienio šalis? O kiek iš jų po kelerių ar keliolikos metų sugrįžo? Kalbėsime šį kartą ne apie visus – tik apie tuos, kurie už savo pinigus ar laimėję stipendijas išvyko studijuoti į JAV, Angliją ar kurią kitą šalį.

Švietimo ir mokslo ministerijos duomenimis 2010 m. įvairiose ES šalių aukštosiose mokyklose studijavo per 7 tūks. Lietuvos piliečių: daugiausia Jungtinėje Karalystėje ( 2 300), Vokietijoje (1 300). Taip pat nemažai studijuoja Danijoje, Lenkijoje. Tarp visų, besimokančių ES šalyse, lietuvaičių yra maždaug 4 proc., studijuojančių doktorantūroje.

Lygindama kelių pastarųjų metų duomenis, viceministrė Nerija Putinaitė sakė, kad pokyčiai labai nedideli. Jos teigimu, pavyzdžiui, 2007 m. ES šalyse buvo tik dviem šimtais mažiau studentų iš Lietuvos – apie 6 800. Bet vyksta kitokie pokyčiai.

„Anksčiau daug mažiau studijuodavo Jungtinėje Karalystėje, gal tas padidėjimas ir sudarė įspūdį, kad labai daug išvyksta, bet labai sumažėjo studijuojančių Vokietijoje – 2005 m. buvo 1750, o dabar 1300. Po to, kai įstojome į ES, mažiau važiuoja ir į JAV: iki tol ten studijavo apie 700 jaunuolių, o dabar tik apie 400. Mažėja ir studijuojančių Rusijoje“, – sakė ji.

Mokslų tęsti – anapus Atlanto

„Nesmerkiu neparvykstančių, svarbu, kad žmonės būtų laimingi. Bet norisi, kad laimingi būtų grįžę čia, kad tokių būtų dauguma“, – dėsto savo poziciją vos per 40 perkopęs biofizikos ir biochemijos mokslų daktaras Daumantas Matulis, paklaustas, kaip vertina savo kolegas, profesinę karjerą nusprendusius tęsti ne Lietuvoje.

Jis pats prieš kelerius metus į Lietuvą sugrįžo po beveik 12-os JAV praleistų studijų ir darbo metų.

„Baigiau biochemijos studijas 1993 m. Vilnaus universitete ir išvykau į JAV profesoriaus Rex. E. Lovrien kvietimu. Dirbdamas jo laboratorijoje, per penkerius metus ir parengiau daktaro disertaciją“.

Į klausimą kodėl tęsti mokslų jis patraukė į užsienį?, Daumantas atsako paprastai: „Tuo metu Lietuvoje nebuvo galimybių atlikti daugelio eksperimentų ir kaupti patirtį“.

Tame pačiame Minesotos universitete jaunas mokslininkas kaupė žinias podaktarinėse studijose, pradėjo dėstytojo karjerą. Dirbo ir garsioje kompanijoje „Johnson&Johnson“. Taip – iki pat 2005-ųjų.

Nusprendusiam grįžti atlyginimas – ne svarbiausia

Daumantui sugrįžimas į Lietuvą buvo savaime suprantamas dalykas. Gal net anksčiau būtų grįžęs: „Vis galvojau, kaip čia man grįžti, bet galimybių, kur aš galėčiau savo patirtį panaudoti, beveik nebuvo. Tai – pati didžiausia problema“, – atskleidžia jis.

Anot mokslininko, lemia tikrai ne vien pinigai: „Atlygimas ne svarbiausia – man jis sumažėjo 5 kartus, kai grįžau. Svarbiausia, kad galėčiau sukurti savo grupę, galėčiau daryti tyrimus. Čia, Biotechnologijos institute tokios galimybės atsirado. Čia tokių kaip aš grįžusių yra per dvidešimt. Gal lemia tai, kad „Fermentas“ (Lietuvos biotechnologijų bendrovė, „Thermo Fisher Scientific“ dukterinė įmonė, kurianti molekulinės biologijos produktus gyvybės mokslų tyrimams ir diagnostikai – red. past.) šalia“.

Paprašytas apibūdinti, ką šiuo metu veikia Lietuvoje, Biotechnologijos instituto vienos laboratorijų vedėjas ir VU dėstytojas juokauja: „Tik nesakykit, kad kuriu priešvėžinius vaistus. Vieną vaistą sukurti kainuoja milijardus dolerių, ir mes Lietuvoje jo tikrai nesukursime. Teisingiausia būtų sakyti, kad dalyvaujame naujų vaistinių medžiagų (tarp jų ir priešvėžinių – red. past.) kūrimo tam tikruose etapuose“.

Grįžti į Lietuvą D. Matuliui nebuvo sudėtinga. Tik prieš tai teko pasirūpinti, ką ir kur dirbs.

„Penktadienį baigiau darbą JAV, o pirmadienį jau dirbau čia. Proga sugrįžti pasitaikė dėl to, kad iš Vidos Kirvelienės (VU Gamtos mokslų fakulteto profesorė – red. past.) sužinojau, kad yra tokia MARIE CURIE programa (6-osios Bendrosios programos dalis mobilumui skatinti). Man pasiūlė į ją parašyt, aš parašiau ir laimėjau „grantą“. Ir atvažiavau. Tikrai nesigailiu sugrįžęs“, – atviravo Daumantas.

T. Žalandauskas: „Gerai, kad išvažiuoja patirties semtis. Blogai – kad negrįžta“

Švietimo ir mokslo viceministrė N. Putinaitė pripažino, kad duomenų, kiek baigusių studijas sugrįžta į Lietuvą, neturi – esą, juos būtų labai sunku surinkti. Kita vertus, „pastaruoju metu daugėja tokių, kurie grįžę kreipiasi siekdami, kad Lietuvoje būtų pripažintas užsienio šalyje įgytas diplomas“. Tokia tendencija, N. Putinaitės teigimu, pastebima dvejus trejus pastaruosius metus.

Bet sugrįžtančių, ypač sukaupusių vertingos patirties, gerokai mažiau, negu nusprendusių karjeros siekti svečioje šalyje. Yra ir tokių, kurie gyvena čia, o dirba užsienyje.

„Viskas labai paprasta – gyveni čia, o dirbi, pavyzdžiui, JAV ar Anglijoje. Uždirbi gerokai daugiau negu už tą patį darbą gautum čia, todėl ir pragyvenimo lygis aukštesnis, ir atsidėti savo verslo pradžiai turi iš ko“, – sakė vienas nenorėjęs skelbti pavardės fizikas.

Vyras pripažįsta, kad jo mokesčiai „nusėdo“ tos šalies biudžete, ir Lietuvai naudos tik tiek, kad svetur uždirbtus pinigus jis išleidžia čia.

„Bet negi dėl to, kad iš mano mokesčių mistų koks nors biurokratas, aš turėjau tenkintis mažiausiai kelis kartus menkesniu atlyginimu? Beje, ir mokesčių būčiau gerokai mažiau sumokėjęs“,– ironizuoja jis.

Dar viena tendencija, kurią atskleidė pašnekovai, šviesiausi mūsų protai sparnus kelia jau ne tik į JAV, Angliją ar kurią kitą Vakarų valstybę. Tiek studentus, tiek dėstytojus traukte traukia sparčiai besivystantis Azijos regionas.

„Pavydžiui, Japonija jau senokai tapo vienu iš traukos centrų. Jie turėjo net specialias programas, skirtas mokslininkams iš užsienio pritraukti. Aktyviai šiuo aspektu dirba Singapūras, Korėja. Ir su Kinijos mokslininkais bendradarbiaujam“, – dalijasi mintimis Lietuvos jaunųjų mokslininkų sąjungos vicepirmininkas Tomas Žalandauskas.

„Ne vienas mano pažįstamas dėstytojas važiuoja žiniomis su Indijos ir Kinijos studentais dalintis. Studentai į tas šalis irgi vyksta stažuotis“, – pasakojo vienoje užsienio kompanijoje dirbęs „Balsas.lt“ pašnekovas.

T. Žalandausko teigimu, mokslininkai, ypač jauni, visame pasaulyje yra gana mobilūs.

„Tai vakarietiška tradicija, kad prieš apsistodamas pastoviam darbui, jaunas žmogus turi pavažinėt, padirbėt įvairiose šalyse, laboratorijose, projektuose. Įgyti patirties, parodyti, ką sugeba. O jau tada ieškoti pastovios pozicijos, – sako jis. – Blogiau, kad tos pozicijos pas mus jie neranda ir negrįžta“…

Norinčių grįžti – netrūksta

„Vilioti ar kažkaip ypatingai kviesti jų grįžti iš užsienio į Lietuvą nereikia. Dauguma mokslo darbuotojų patys nori grįžti“, – tvirtina Vilniaus Universiteto Biotecnologijos instituto direktorius profesorius Kęstutis Sasnauskas. Ir turi pagrindą taip sakyti: per kelerius pastaruosius metus iš „ilgalaikių komandiruočių“, trukusių nuo trijų iki dešimties ir daugiau metų, į šią įstaigą grįžo 23 žmonės. Kai kurie jau pelnė nemenką tarptautinį pripažinimą.

„Du patyrę mokslininkai pas mus grįžo jau prieš 6 metus. Abiems jiems įrengėme laboratorijas, su jais dirba daug žmonių. D. Matulis tęsia darbą ieškodamas naujų vaistų, o bioinformatikas Česlovas Venclovas yra tikras pasaulio čempionas. Prieš porą metų instituto komanda, kuriai jis vadovavo, laimėjo baltymų struktūrų nustatymo konkurse „CASP“ (Critical Assessment of Structure Prediction, šį konkursą bioinformatikai neoficialiai vadina baltymų struktūrų tyrimų olimpinėmis žaidynėmis – red. past.), kuriame dalyvavo daugiau kaip 100 biotechnologų komandų iš Europos, JAV, Japonijos ir kitų valstybių“, – neslepia pasididžiavimo mokslo „reemigrantais“ profesorius.

Anot jo, institutas visais įmanomais būdais stengiasi padėti mokslininkams, norintiems grįžti į namus. Ir neretai pavyksta tai padaryti.

„Pernai laimėjom vieną projektą ir iš Europos gavom daugiau kaip 5 mln. lt. Dalis šių pinigų skirta įdarbinti užsienio specialistus. Paskelbėm konkursą ir gavom daugiau kaip pusšimtį pasiūlymų – daugiausia iš lietuvių, išvykusių prieš 10-7 metus. Mes iš jų ir atsirinkom, 6 jau dirba. Tarp jų ir pasaulyje jau spėję pagarsėti profesoriai“.

Anot instituto vadovo, „protų sugrįžimas“ vyktų dar sparčiau, bet „žmonės nori grįžti, tačiau neturi kur grįžti“.

Profesoriui pritaria ir D. Matulis.

„Žmonės nori grįžti. Bet nėra centralizuotos sistemos, neaišku, kaip aplikuoti į konkursą. O daugybė konkursų – butaforija: skelbia, kad ta vieta laisva, nors visi žino, kad ne. Mano Vilniaus Universiteto dosjė galima pamatyti, kad nuo 2005 metų buvau atleistas iš darbo ir priimtas atgal kitą dieną jau septynis kartus; kiekvieną kartą paskelbiant kažkur, kad yra tokia darbo vieta. Reikia, kad būtų aiškūs, skaidrūs konkursai, kad atvažiavusiems nepasakytų „žinot, mes skelbiam, nes reikia skelbti, bet jau yra žmogus tai vietai“. Neįsivaizduoju, kad man būtų galėję taip pasakyti, kai aš į „Johnson&Johnson“ aplikavau. Ten protu nesuvokiama, kad reikėtų skelbti konkursą, jeigu žmogus jau yra numatytas“, – dalijasi savo ir kolegų nuoskaudomis mokslininkas.

Labiausiai slegia nepasitikėjimas žmogumi

„Labai trikdo nežinia, – sako Biotechnologijos instituto direktorius K. Sasnauskas. – Mano minėtas projektas, kuris padėjo susigrąžinti šešis mokslininkus, 2012 m. baigsis. O mes jiems atlyginimą mokame iš to projekto lėšų. Tad turime didžiulį rūpestį – kur rasti pinigų, kad galėtume pratęsti jų darbą Lietuvoje. Dalyvaujame įvairiuose konkursuose, ieškome naujų projektų. Jeigu ką nors laimėsime – bus labai gerai“.

Vienas iš būdų, kurie padeda aukštųjų technologijų specialistams įsitvirtinti Lietuvoje – naujų kompanijų kūrimas. „Iš instituto išaugo net 7 firmos, tarp jų ir visame pasaulyje garsūs „Fermentas“, „Sicor Biotech“ – tarptautinės generinių vaistų lyderės „Teva“ dalis. O mažosios įmonės ateityje galbūt irgi išaugs į dideles aukštųjų technologijų kompanijas“,– pasakoja K. Sasnauskas, nuo instituto atsiskyrusias bendroves vadinantis „pumpurinėmis kompanijomis“.

Bet tai neišsprendžia problemos. Profesoriaus teigimu, Lietuvoje nėra realios „protų grąžinimo programos“.

„Jie registruojaimi, bet grįžtančius žmones reikia įdarbinti, reikia mokėti algą. Tai ką daryti – atleisti tuos, kurie dabar dirba? Tai nerealu „, – sako Biotechnologijos instituto vadovas.

O D. Matulio teigimu, sugrįžti kitose šalyse mokslus baigusiems ir patirties įgijusiems jauniesiems mokslininkams trukdo mūsų biurokratinė sistema.

„Gerai, kad yra Mokslo taryba, bet ji supančiota visokiais finansiniais dokumentais. Turi krūvą visokiausių procedūrų atlikti. Jos sąžiningus žmones pristabdo ir labai trukdo dirbti, o nesąžiningiems neužkerta kelio – jie žino, kaip tas procedūras atlikti ir pinigus vis tiek pasiima. O dar kiek laiko praeina, kol, pavyzdžiui, iš Vokietijos reagentus atveža“, – apgailestauja jis.

Mokslininką trikdo ir tai, kad tenka gaišti laiką įvairioms „sąskaitoms–ataskaitoms“ – užsienio šalyse, anot jo, ta biurokratinė našta nuo tyrėjų pečių perkelta administruojantiems darbuotojams.

„Valstybinėse įstaigose daug biurokratinių apribojimų, kurie mažina mokslininkų konkurencingumą, o privatus tyrimų sektorius dar mažai išplėtotas“, – pritaria ir T. Žalandauskas.

Ką praranda Lietuva, arba kaip sugrąžinti protus namo?

Jaunieji mokslininkai, dirbantys Lietuvoje ir JAV, Švedijos, Olandijos, Belgijos, Airijos bei kitų šalių akademinėse ir verslo organizacijose, 2009 m. įkūrė asociaciją „Futura Scientia“. Vienas jos tikslų – stebėti Lietuvos mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros būklę, inicijuoti ir paremti būtinas reformas bei padėti mokslininkams reintegruotis Lietuvoje. Visa tai tam, kad norintiems grįžti būtų lengviau, o mūsų šalis galėtų įsitvirtinti tarp sėkmingiausių inovatyvių pasaulio ekonomikų.

Vienas iš jos narių sakė: „Gerai, kad žinios ir patirtis kaupiamos kitose šalyse, bet norint, kad lietuvaičiai su tomis žiniomis grįžtų namo, visų pirma reikia pasirūpinti, kad jie turėtų kur grįžti“.

O į klausimą – ką praranda Lietuva, nesugebėdama parsikviesti perspektyvių mokslininkų, atsakė: „Daug ir įvairiose srityse“. Nedalyvaujam perspektyviuose mokslo tyrimuose, o kai nevykdomi projektai – ir pinigai neateina.

Tad vis dėlto kaip grąžinti protus namo? Vienas iš sprendimo būdų prof. K. Sasnausko teigimu, galėtų būti toks:

„Specialių programų reikia. Galėtų būti, pavyzdžiui, prie Švietimo ir mokslo ministerijos „krepšelis“ pinigų – norintys grįžti pasižymėję mokslininkai gauna tą „krepšelį“, pasirenka darbovietę ir su tuo„krepšeliu“ eina dirbti, nes kitaip nėra iš ko jiems algą mokėti“.

Būtent nemotyvuojantį darbui atlyginimą, kaip vieną iš priežasčių, kodėl dalis perspektyvių mokslo darbuotojų neskuba grįžti arba grįžę pasuka kitu keliu, mini ir D. Matulis.

„Institute asistentai gauna geriausiu atveju 2 tūkst. Lt, tuo tarpu agentūrose – jau 4 tūkst. Iš mūsų žmonės išeina į tas priežiūros institucijas. Prižiūrėti, tarpininkauti sukurta stipri organizacija – bet ne padėti tiems, kurie iš tikrųjų dirba ir gal ką nors naudinga padarys“, – apgailestauja jis.

„Tačiau bent šis tas artimiausiu metu turėtų gerėti, – sako T. Žalandauskas. – Vykstant reformai didėja konkursinis tyrimų finansavimas. Tai gali sukurti prielaidas aukšto lygio moksliniams tyrimams ir atitinkamai aukšto lygio mokslininkams dirbti Lietuvoje.“

„Mūsų konkursinį tyrimų finansavimą vykdančios institucijos dar labai silpnos. MITA (Mokslo, inovacijų ir technologijų agentūra – valstybės institucija, atsakinga už inovacijų politikos įgyvendinimą; red. past.) tik pradeda dirbti, o LMT (Lietuvos mokslo taryba – patariamoji institucija Lietuvos Respublikos Seimui ir Vyriausybei mokslo, studijų ir eksperimentinės plėtros politikos klausimais; red. past.) neturi tokių administracinių gebėjimų, kad galėtų konkuruoti su atitinkamom išsivysčiusių šalių organizacijom“, – apgailestauja T. Žalandauskas.

N. Putinaitė: „Apie bėdas žinome ir stengiamės keisti situaciją“

Švietimo ir mokslo viceministrė N. Putinaitė pripažino, kad bėdų, susijusių su neskaidrumu ir biurokratizmu apstu.

„Kai moksliniams tyrimams pritaikomos ES struktūrinių fondų taisyklės, kurios Lietuvoj buvo standartiškai parašytos, tai jos tinka tokiems projektams, kaip namo statymas arba remontas, bet labai sunkiai pritaikomos moksliniams tyrimams. Tiems, kurie gyvena užsienyje, tikrai galėjo atrodyti, kad tai neskaidru, nors iš tiesų tai buvo grynoji blogoji biurokratija. Dabar mėginama tas „sužmoginti“, panaikinti dirbtines kliūtis, – sakė ji.

Vicemninistrės teigimu, Lietuvoje jau ima trūkti mokslininkų, kurie dalyvautų projektuose. Anot jos, dar niekada mūsų šalyje nėra buvę tokių didelių pinigų moksliniams tyrimams, bet dar trūksta ekspertinio vertinimo patirties.

Ji ramina ir tuos, nepatenkinti dėl viešųjų pirkimų procedūrų kylančiais trukdžiais. „Į Vyriausybę jau keliauja nutarimas dėl paslaugų moksliniams tyrimams. Ir greitai nebereikės viešųjų pirkimų procedūros taikyti: 2010 m. pabaigoje buvo priimta įstatymo pataisa, dabar jau tvirtinama tvarka. Aišku, gaila, kad nepavyko ir dėl prekių sutarti, reikia pripažinti, kad yra problemų, nes žmonės, atsakingi už viešųjų pirkimų tvarką, stengiasi kuo mažiau išimčių leisti“, – pripažįsta, kad kol kas ne viską pavyksta išspręsti viceministrė.

Ji pastebi, kad vyksta ir daugiau teigiamų poslinkių, kurie turėtų paskatinti jaunuosius mokslininkus grįžti namo. Atkreipdama dėmesį, kad ES ir ateityje ypatingą dėmesį skirs mokslo programoms, N. Putinaitė tvirtina, kad Lietuva bus jau pasimokiusi iš klaidų.

„Biurokratijos yra visose šalyse, bet su Mokslo taryba diskutuojam, kaip padaryti, kad mokslininkų neatbaidytų sudėtingos procedūros“, – žada ji.

Tad gal atsargus jaunųjų mokslininkų optimizmas, kad D. Matulio žodžiais tariant, „per dabar vykstančią reformą visi tie neigiami dalykai bus išvalyti, išravėti“, tikrai turi pagrindo ir ateityje iškiliausi mūsų jaunieji protai gyvens namie ir kurs pridėtinę vertę savo šaliai…