Mokslo ir technologijų pasaulis

Galbūt paukščiai nevartoja mums įprastų daiktavardžių, veiksmažodžių, nekaito jų linksniais ar laikais, tačiau panašu, kad žmonės nebūtinai yra vieninteliai gramatikos taisyklių besilaikantys gyvi sutvėrimai šioje planetoje. Kijoto universiteto (Japonija) ekspertas Kentaro Abė (Kentaro Abe) įsitikinęs, jog bengaliniai kikiliai komunikuodami vadovaujasi savitomis sakinių darybą nagrinėjančios gramatikos dalies, kuri vadinama sintakse, taisyklėmis.

„Čiulbantys paukščiai pasižymi spontaniniu sugebėjimu ulbėdami išreikšti tam tikras sintaksines struktūras“, - tvirtina K. Abė.

Norėdama įsitikinti, jog sintaksė paukščiams šį tą reiškia, K. Abės vadobaujama tyrėjų grupė bengaliniams kikiliams (angl. – „bengal finches“) leisdavo pasiklausyti įrašų su „gramatiškai“ pertvarkytomis jų čiulbėjimo versijomis. Eksperimento metu mokslininkai stebėjo ir fiksavo paukščių atsaką.

Nors manoma, jog kai kurie gyvūnai (taip pat ir šunys, papūgos, beždžionės bei jūrų žinduoliai) supranta ir konstruoja „sakinius“, taip pat geba įsiminti objektų pavadinimus žmonių kalba, K. Abė teigia, jog tam tikras gramatikos formas savo vokalizacijose naudoja tik jo tyrinėti kikiliniai paukščiai.

Išgirdę neįprastai suokiančius savo gentainius ar gentaines, laisvėje gyvenantys bengaliniai kikiliai dažniausiai atsiliepia energingu čiulbėjimu. Šia paukščių reakcija mokslininkai vadovavosi ir eksperimento metu, kuomet buvo aiškinamasi, ar kikiliai atpažins gramatiškai perdarytų giesmių „remiksus“.

Iš pradžių tyrėjai nuolat kartojo kikiliams negirdėtų giesmių įrašus, pakol paukščiai prie jų priprato ir į jas čiulbesiu nebereagavo. Tuomet šių giesmių garsus įraše mokslininkai sukaitaliojo vietomis ir tokio „permontuoto“ čiulbėjimo leido pasiklausyti eksperimente dalyvavusiems kikiliams.

„Mes atradome labai netikėtą dalyką, – tvirtina K. Abė. – Paukščiai reagavo tik į vieną iš keturių perdarytų giesmių, kurią mes pavadinome SEQ2. Kikiliai elgėsi taip, tarsi būtų pastebėję, jog toje giesmėje buvo pažeistos tam tikros jos darybos taisyklės, o likusiose trijose – ne. Į šią giesmę sureagavo 90 proc. eksperimente dalyvavusių paukščių. Tai leidžia manyti, jog egzistuoja specifinės, visoje paukščių populiacijoje paplitusios taisyklės, kuriomis vadovaudamiesi kikiliai savo giesmėse garsus artikuliuoja tam tikra nuoseklia garsų seka.“

Paskesniuose eksperimentuose K. Abei pavyko atskleisti, kad paukščių gramatikos taisyklės tikriausiai yra ne įgimtos, o išmoktos. Atskirai nuo eksperimente dalyvavusių kikilių gyvenę sparnuočiai iš pradžių niekaip nereagavo į SEQ2 giesmę. Tačiau porą savaičių praleidę su mokslo labui besidarbuojančiais giminaičiais, naujai į bandymą įjungti kikiliai iš šių išmoko į SEQ2 giesmę reaguoti.

K. Abė bengalinius kikilius pratino prie neįprastų gramatinių taisyklių, mokydamas juos savo paties sudėliotos giesmės ir fiksuodamas, kaip paukščiai reaguoja į prigimtinėms taisyklėms prieštaraujančias garsų kombinacijas.

Galiausiai K. Abės vadovaujama tyrėjų grupė chemiškai nuslopino kai kurių eksperimento dalyvių smegenų sritis (angl. – „anterior nidopallium“) ir įsitikino, jog šios zonos įgalina paukščius giesmėse atpažinti ydingas gramatines konstrukcijas. Išgirstus ar perskaitytus gramatikos netikslumus žmogaus smegenyse fiksuoja sritis, kuri vadinama Broka centru (angl. – „Broca´s area“).

Paukščių čiulbėjimą tyrinėjanti Berlyno Laisvojo universiteto (Vokietija) ekspertė Konstans Šarf (Constance Scharff) kolegų iš Japonijos darbus įvardija kaip labai reikšmingus ir paneigiančius nuomonę, jog gramatikos taisyklėmis vadovaujasi vien tik žmonės.

„Šis išradingas eksperimentas iliustruoja, jog paukščiai yra jautrūs giesmėms, sudarytoms pagal kitokias gramatikos taisykles, – pažymi K. Šarf. – Panašu, jog tarp Homo sapiens ir kitų gyvūnų aptinkame vis daugiau bendrumų. Tai verčia kai kuriuos žmones jaustis nejaukiai.“

Priminsime, jog prieš keletą dienų publikavome žinutę apie eksperimentą, kurio metu buvo įsitikinta kitų sparnuočių – pilkųjų afrikinių papūgų žako – gebėjimu logiškai samprotauti.