Mokslo ir technologijų pasaulis

Neutronai yra dalelės, kartu su protonais slypinčios atomų branduoliuose, tačiau manoma, jog jie egzistuoja ne tik Žemėje, bet ir gerokai už mūsų gimtosios planetos ribų – po Visatos tolius išsimėčiusiose neutroninėse žvaigždėse, kurios ženklina žvaigždės evoliucijos pabaigą.

Darbe, kuris visai neseniai pasirodė arXiv, ispanų fizikai Felipė Lansas-Estrada (Felipe Llanes-Estrada) bei Gasparas Morenas Navaras (Gaspar Moreno Navarro) teigia, jog tam tikrų matmenų neutroninių žvaigždžių branduoliuose tankis gali būti toks didelis, kad neutronai, užuot buvę įprastos sferinės formos, tampa mažyčiais kubeliais.

Pasak tyrėjų, viską lemia neutroninės žvaigždės dydis: jeigu ši bus per didelė, virs juodąja bedugne; jeigu per maža, tuomet ničniekuo neišsiskirs iš kitų tokio tipo žvaigždžių. Kadangi manoma, jog labiausiai šiam reikalui tinka tokios neutroninės žvaigždės, kurių tankis dukart viršija saulės tankį, praėjusiais metais atrastas dangaus kūnas, pavadintas PSR J1614-2230, panašu, yra kaip tik tai, ko ieško mokslininkai – jo masė siekia 1,97 saulės masių (didžiausia kada nors atrasta neutroninė žvaigždė), o tai praktiškai yra riba, kurią peržengus, gresia virtimas juodąja bedugnee. Mokslininkai daro prielaidą, kad tam, jog būtų pasiektas toks tankis, neutronai žvaigždės branduolyje privalo labiau susiglausti, kitaip tariant, toks pat neutronų skaičius turi tilpti mažesniame tūryje. Kadangi kubo forma išnaudoja tūrį efektyviau, tyrėjai mano, kad neutronai, esantys branduolyje, įgyja kubo pavidalą.

F. Lansas-Estrada, pasakodamas apie savo modelį, vaizdumo dėlei mėgsta pasitelkti analogiją su apelsinais, sudėtais parduotuvės lentynoje. Įprastinė sferinė apelsinų forma po truputį pradeda darytis plokštesnė, kuomet vis daugiau jų dedama ant viršaus. Jeigu tas pats svoris (gravitacija) veiktų vienodai iš visų pusių, tuomet apelsinai suplokštėtų visomis kryptimis, ne tik iš apačios ir viršaus.

Būdami įprastinės sferinės būsenos, neutronai sugeba pasiekti maždaug 74 procentų susispaudimo tankį. Jeigu jie virstų kubeliais, sudarančiais tam tikrą kristalinę gardelę (toks vyksmas įprastas Žemėje, kai, pavyzdžiui, iš anglies susiformuoja deimantas), susispaudimo tankis priartėtų prie 100 procentų.

Toli gražu ne visi mokslininkai sutinka su šių tyrėjų išsakytomis mintimis. Kai kurie teigia, jog tokie milžiniški neutroninių žvaigždžių tankiai galimi todėl, kad žvaigždės viduje išnyksta riba tarp atskirtų neutronų. Vis dėlto atkaklieji ispanai nepasiduoda, atkirsdami, jog suvokimo ribų praplėtimas – neatsiejama mokslo dalis.