Mokslo ir technologijų pasaulis

Smaragdo spalva Azijos dykumoje žibanti Aralo jūra per tūkstančius metų tvino ir seko, priklausomai nuo ją maitinančių upių sraunumo. Tačiau nuo 1960 metų šios upės buvo nukreiptos stambiems žemės ūkio plėtros projektams ir jūra pamažu neteko 90 proc. vandens.

Anksčiau vadinta ketvirtuoju didžiausiu pasaulio ežeru, greitai nykstanti Aralo jūra skilo į keturis vandens baseinus: šiaurinį, rytinį ir vakarinį bei tarp jų esančią įlankėlę. Šiemet dramatiškiausi pokyčiai įvyko rytinėje jūros dalyje ir atskirtojoje įlankoje, rašo „OurAmazingPlanet“.

Rytinė jūros dalis ir taip yra sekliausia. Daugiausia maitinamas Amu Darjos upės, šis vandens baseinas 2009 metais, po ketverių metų sausros, kuri sulėtino ir galiausiai sustabdė upės srovę, beveik išnyko. 2010 metais sausra baigėsi ir vanduo vėl užliejo išdžiūvusį dugną, bet šiemet jo dar kartą sumažėjo. Nuotraukose matomas vandens lygis yra visų laikų žemiausias – išskyrus 2009-uosius.

Nuo piečiau esančių Aralo jūros likučių užtvanka atskirtas šiaurinis vandens baseinas yra stabilesnis, tačiau šiemet, palyginti su pernai, taip pat nuseko.

„OurAmazingPlanet“ rašo, kad net jei būtų stengiamasi atgaivinti rytinę ir vakarinę Aralo jūros dalis, nepanašu, kad jos galėtų atsigauti netolimu metu. Gyvybę sugrąžinti galėtų tik įleidžiant daugiau nei pusę Amu Darjos vandens. Tačiau šio vandens reikia pasėliams, kurie maitina Uzbekistano, Turkmėnistano, Kazachstano, Afganistano ir Tadžikistano žmones. Nors irigacijos sistemų tobulinimas galėtų sutaupyti šiek tiek vandens, to nepakaktų jūrai atsigauti.

Tačiau lygiai taip pat nepanašu, kad Aralo jūra išnyktų visiškai, mano Philipas Micklinas, ne vieną dešimtmetį Aralą studijuojantis geografas. Jūrą vis dar maitina lietaus, sniego tirpsmo, požeminis vanduo.

Aralas – druskingas nenuotakus ežeras vidurio Azijoje, vadinamas Aralo jūra.