Mokslo ir technologijų pasaulis

Ar įsivaizduojate, kad nedidelis gintaro gabalėlis gali tapti laiko kapsule, išsaugojusia ištisą pasaulį iš seniai išnykusios eros? Būtent tai nutiko Ekvadore, kur karjere buvo aptiktas unikalus 112 milijonų metų senumo radinys.

Gintaras, spindintis šilta aukso spalva, pasirodė esąs ne tik gražus mineralo pavyzdys, bet ir tikras mokslinis lobis – jame užfiksuota visa senovinė ekosistema su vabzdžiais, žiedadulkėmis ir netgi voratinklio fragmentais.

Šis atradimas laikomas beprecedenčiu ne tik Pietų Amerikoje, bet ir visame pasaulyje. Iki šiol gintaro su tokia įvairove inkliuzų buvo randama daugiausia Šiaurės pusrutulyje.

Tačiau tokie radiniai Pietuose – itin reti, todėl Ekvadoro atvejis atveria naują langą į mokslo žinias apie priešistorinį superkontinentą Gondvaną ir jo ekosistemas.

Ką atskleidė gintaro lobynas?

Pasak mokslininkų, ištyrus radinį paaiškėjo, kad gintaro inkliuzai saugojo neįtikėtiną organizmų įvairovę. Čia rasta mažiausiai penkių skirtingų vabzdžių grupių atstovų: musės, žygiukai, vapsvos, grybiniai vabalai ir net apsiuvos.

Be jų, gintare aptikta žiedadulkių grūdelių, liudijančių apie gausią augmeniją, ir itin vertingas radinys – subtilios voratinklio gijos. Pastarosios, anot tyrėjų, greičiausiai priklausė šiuolaikinių ratinius voratinklius rezgančių vorų protėviui.

Tokie radiniai leidžia neįtikėtinai tiksliai atkurti, kreidos periodo aplinką Pietų pusrutulyje.

Pasirodo, tai buvo drėgni, dervingų araukarijų miškai, kupini vabzdžių, augalų ir kitų gyvybės formų, kurių pėdsakus šiandien matome tik per gintaro mikroskopą.

Kodėl šis radinys toks ypatingas?

Paleobiologas Ksavjeras Delklosas pabrėžė, kad atradimas yra tiesioginis įrodymas, jog Gondvanos ekvatorinėje zonoje egzistavo turtinga, drėgna, sakinga miško ekosistema.

Įdomu tai, kad gintaro formavimosi sąlygos Pietų pusrutulyje buvo visai kitokios nei Šiaurėje. Pavyzdžiui, atrastas net dviejų tipų gintaras. Vienas formavosi po žeme, kai sakai tekėjo iš medžių šaknų, kitas – virš žemės, kur vabzdžiai ir augalų liekanos tapo įkalintos lipnioje masėje, tekančioje iš kamienų.

Įdomiausia, kad po žeme susidariusiame gintare beveik neaptikta grybų pėdsakų, kurie įprastai būdingi šiauriniams gintaro telkiniams.

Tyrėjai mano, kad tuometinė dirvožemio aplinka buvo tokia drėgna ir vandeninga, kad slopino grybų veiklą. Taip sakai galėjo kauptis ir konservuoti aplinką švariau, tarsi užrakinant ją kristalinėje kapsulėje.

Kas toliau?

Mokslininkai viliasi, kad šis atradimas taps atspirties tašku naujiems tyrimams. Kuo daugiau pavyks ištirti inkliuzų, tuo tiksliau bus galima suprasti, kaip Pietų Amerikos ekosistemos derėjo su kitomis Gondvanos dalimis, pavyzdžiui, Afrika ar Australija.

Šis atradimas suteikia galimybę atkurti ne tik vabzdžių ar augalų istoriją, bet ir suprasti platesnius ekologinius tinklus, kurie gyvavo prieš 100 milijonų metų.

Atrastas gintaras tampa tiltu tarp praeities ir dabarties. Jis primena, kad net mažytė sakų lašelio dalelė gali saugoti paslaptis, kurios kardinaliai praplečia mūsų supratimą apie gyvenimo raidą Žemėje.