Mokslo ir technologijų pasaulis

„Vaikščiojimo“ metodas pasirodė ne tik veiksmingas, bet ir itin ekonomiškas.

Jau daugelį metų Velykų salos paslaptis žavi ne tik archeologus, bet ir kiekvieną, kas bent kartą matė tenykščių monumentalių akmeninių statulų nuotraukas. Kaip įmanoma, kad tokioje atokioje saloje atsirado šie daugiatoniai kolosai? Nauji tyrimai meta visiškai naują šviesą į šią archeologinę mįslę. Pasirodo, vietinės legendos apie „vaikštančias“ statulas gali būti artimesnės tiesai, nei kas nors būtų galėjęs įsivaizduoti.

Eksperimentas su statulos replika ir įtikinami įrodymai

Binghamtono universiteto mokslininkų komanda nusprendė patikrinti vieną iš neįprasčiausių hipotezių apie moai statulų transportavimą. Derindami 3D modeliavimo technologijas su lauko eksperimentais, jie gavo stulbinamai įtikinamus rezultatus. Paaiškėjo, kad būdingas statulų dizainas – plati bazė ir lengvas pasvirimas į priekį – nebuvo atsitiktinis. Tai buvo sąmoningas sprendimas, palengvinantis jų judėjimą.

„Kai jau įvedi ją į judesį, tai visai nesunku – žmonės traukia viena ranka. Taip taupoma energija, o statula juda tikrai greitai“, – aiškina Carl Lipo iš Binghamtono universiteto.

Praktinio bandymo metu 4,35 tonos sverianti replika buvo perkelta 100 metrų atstumu vos per 40 minučių, pasitelkus 18 žmonių komandą. Tai žymiai geresnis rezultatas nei ankstesni horizontalūs transportavimo bandymai. Įdomu tai, kad visa salos infrastruktūra, atrodo, patvirtina šią teoriją. 4,5 metro pločio keliai su būdingu įgaubtu profiliu puikiai tiko stabilizuoti statulas jų „pasivaikščiojimų“ metu. Transporto kelių analizė atskleidė, jog jie sudarė persidengiančių trasų tinklą. Senovės inžinieriai pirmiausia paruošdavo kelio atkarpą, perkel­davo statulą, o tada ruošdavo kitą segmentą. Nors tai reikalavo nemažai darbo, metodas pasirodė esąs stulbinamai efektyvus.

Statulų išsidėstymas atskleidžia praeities paslaptis

Statistinė 962 statulų analizė atskleidė dar vieną intriguojantį atradimą. Pasirodo, daugiau nei pusė visų moai yra sutelkta vos 2 kilometrų spinduliu aplink Rano Raraku karjerą. Toks pasiskirstymas atitinka tipišką eksponentinį tankio mažėjimą, būdingą mechaninių gedimų procesams. Praktikoje tai reiškia, kad daugelis statulų tiesiog nepasiekė numatytų vietų – jos nugriuvo transportuojant ir liko ten, kur sustojo.

Šis stebėjimas paneigia ankstesnes teorijas, teigusias, kad statulos buvo tyčia išdėstytos palei kelius ceremoniniais tikslais. Dabar panašu, kad tai buvo veikiau nepavykusios transportavimo pastangos nei ritualiniai veiksmai.

„Vaikščiojimo“ metodas pasirodė ne tik veiksmingas, bet ir itin ekonomiškas. Skirtingai nei horizontalus transportavimas, jis nereikalavo nei medinių ritinių, nei platformų, nei šimtų žmonių. Dar daugiau – paradoksalu, bet kuo didesnė buvo statula, tuo lengviau ją buvo perkelti šiuo būdu.

„Fizika čia visiškai logiška. Tai, ką stebėjome eksperimento metu, iš tiesų veikia. Ir kuo didesnė statula, tuo geriau“, – priduria Lipo.

Šis atradimas keičia mūsų požiūrį į senovės Velykų salos gyventojus. Vietoj bendruomenės, kuri esą savo neapgalvotais veiksmais sukėlė ekologinę katastrofą, dabar matome sumanius inžinierius, gebėjusius spręsti sudėtingas technines problemas turint ribotus išteklius. Rapa Nui žmonės, be abejo, buvo nepaprastai išradingi. „Vaikštančių“ statulų metodas – tai genialiai paprastas sudėtingos problemos sprendimas. Jis parodo, kad gilus fizikos dėsnių supratimas ir kūrybiškas turimų išteklių panaudojimas gali duoti stulbinamų rezultatų. Tai savo ruožtu leidžia daryti išvadą, kad senovės civilizacijos turėjo žinių ir gebėjimų, leidusių pasiekti nepaprastų dalykų – ir visai be nežemiškų svečių įsikišimo.