Mokslo ir technologijų pasaulis

Jau senokai žinoma, jog paklydę miške, dykumoje ar kurioje nors kitoje vietovėje, kur nėra orientyrų, žmonės paprastai klaidžioja ratais, neretai – vis siaurėjančiais. Panaši tendencija stebima ir aklų žmonių atveju: pritrūkus atskaitos taškų, informuojančių apie vietovės reljefą, neregiai taipogi ima klaidžioti ratais, kurių skersmuo siekia maždaug 66 metrus. Pasiklydusieji įsivaizduoja einą tiesiai, tačiau kodėl jie iš tiesų suka ratus, užuot iš tiesų ėję tiesiai?

Tyrėjai atsakymų į šį seniai neatsakytą klausimą ieškoti pradėjo visai neseniai. Makso Planko Biologinės kibergenetikos instituto (Vokietija) mokslininkai atliko seriją eksperimentų su savanoriais, kuriems buvo užrišamos akys, ir palaipsniui išsiaiškino keletą galimų tokio klaidžiojimo fenomeno paaiškinimų.

Vienu iš spėjimų buvo pasirinkta prielaida, jog pasiklydusiųjų klaidžiojimą ratu nulemia kūno asimetrijos ypatybės. Tačiau mokslininkai jokių statistiškai reikšmingų sąryšių tarp tokių veiksnių, kaip nevienodas kojų ilgis, kairės ar dešinės kūno pusės dominavimas ir ėjimo kryptis, neaptiko.

Tyrimų metu mokslininkai atmetė ir netyčinių fizinių klaidų (pavyzdžiui, atsitiktinis klaidingas įvertinimas, kaip reikia statyti kojas, kad eitum tiesiai) faktorių. Anot tyrėjų, jei šis veiksnys būtų aktualus, einantysis paklydęs užuot sukęs ratus vingiuotų trajektorijomis, primenančiomis zigzagus.

Mokslininkai yra linkę manyti, jog apskritas ėjimo trajektorijas suformuoja besikeičiantis einančiojo jausmas, „patariantis“, kaip reikia eiti tiesiai. Sulig kiekvienu žingsniu pasiklydusio asmens orientaciją erdvėje paveikia papildoma maža paklaida, kuri turi įtakos ir palaipsniui išderina orientuojantis, kuri iš krypčių veda tiesiai. Tikėtina, jo toji paklaida ir verčia žmogų klaidžioti vis siauresniais ratais.

Nuklydimo nuo tiesės kampas nedidėja, kai regos lauke yra orientyrų – matydamas juos, einantysis nuolatos „perkalibruoja“ savo atskaitos tašką ir vis pakoreguoja savo ėjimo kryptį. Pavyzdžiui, eidami gatve, periferiniame regos lauke žvilgsniu nuolat „liečiame“ greta esančių pastatų sienas, sulygiuojame su gatvių kryptimis ir pan. Tokia orientacija ėjimo trajektoriją apsaugo nuo nereikalingo išlinkimo.

Kaip ten bebūtų, kokiu būdu sąmonėje atsiranda krypties paklaidos ir nukrypimai, niekas tiksliai paaiškinti kol kas negali. Makso Planko instituto tyrėjų kolektyvas mano, jog erdvinės orientacijos duomenų atnaujinimą ir apdorojimą bendromis pajėgomis reguliuoja galvos smegenų vestibularinė (koordinacijos ir pusiausvyros) ir propiocepcinė (kūno įsisąmoninimo) sistemos. Mokslininkai neatmeta galimybės, jog dėl orientacijos sutrikimų nesant orientyrų kaltas gali būti su vidinės ausies sistema susijęs vestibularinis aparatas.

Parengė Saulius Žukauskas,
sauliuszukauskas01@gmail.com