Mokslo ir technologijų pasaulis

Dešimtmečius normalia kūno temperatūra buvo laikoma 36,6 laipsnio Celsijaus, ir ši vertė yra atspirties taškas, kai tikriname karščiavimą.

Ši vertė kilo iš XIX amžiuje Karlo Reinholdo Augusto Wunderlicho atliktų matavimų, kuris nustatė, kad vidutinė sveiko žmogaus temperatūra yra 37 laipsniai Celsijaus. Vėliau ši vertė buvo sumažinta iki 36,6 laipsnio Celsijaus ir daugelį metų buvo laikoma auksiniu standartu.

Tačiau vis daugiau tyrimų rodo, kad šios normos pasikeitė, ir šiandien mūsų kūnai „veikia“ kitoje temperatūroje. Šiuolaikinė medicina vis labiau tolsta nuo griežtų verčių, o vienos „normalios“ temperatūros sąvokos išlaikyti tampa vis sunkiau.

Štai kaip per daugelį metų keitėsi kūno temperatūra

Bazinė „normali“ kūno temperatūra, lygi 36,6 laipsnio Celsijaus, yra gauta iš 1868 m. paskelbtų duomenų, kai vokiečių gydytojas Carlas Reinholdas Augustas Wunderlichas atliko daugiau nei milijoną temperatūros matavimų maždaug 25 000 pacientų. Wunderlichas taip pat pažymėjo, kad vyrų ir vyresnio amžiaus suaugusiųjų temperatūra buvo žemesnė nei moterų ir jaunų suaugusiųjų, o kūno temperatūra po pietų buvo aukštesnė.

Daugelis tyrimų rodo, kad vidutinė kūno temperatūra nuolat mažėja jau dešimtmečius. Pavyzdžiui, 2020 m. paskelbtoje analizėje nustatyta, kad nuo XIX amžiaus kūno temperatūra palaipsniui mažėja vidutiniškai 0,03 laipsnio Celsijaus per dešimtmetį. Tai reiškia, kad daugelis žmonių, kuriems 36,6 laipsnio Celsijaus kadaise buvo sveikatos sinonimas, dabar gali turėti žemesnę temperatūrą, net apie 36,4 laipsnio Celsijaus, ir, svarbiausia, vis tiek būti visiškai sveiki.

Iš kur atsiranda žmogaus kūno temperatūros pokytis?

Visų pirma, gerėja bendros populiacijos sveikata – rūpinamės asmenine higiena, turime galimybę skiepytis, galime sumaniai ir efektyviai gydyti infekcijas, todėl organizmas mažiau apkraunamas uždegimais.

Sulėtėjusi medžiagų apykaita ir lengvesnis gyvenimo būdas taip pat yra priežastys, kodėl sumažėja žmogaus kūno temperatūra. Mažesnės bendros energijos sąnaudos organizmui lemia, kad organizmas gamina mažiau „šilumos“.

Kita svarbi priežastis yra tiesiog  geresnės gyvenimo sąlygos – šildymas ir oro kondicionavimas leidžia palaikyti pastovią, komfortišką aplinkos temperatūrą, o tai reiškia, kad organizmui nereikia „pačiam“ kelti temperatūros, kad užsitikrintų šilumą ar vėsą.

Dėl to vertybė, kurią metų metus laikėme „idealia“, nebepilnai atspindi tikruosius šiuolaikinių žmonių standartus.

Naujausi tyrimai: reikia lanksčio požiūrio

Naujausią tyrimą Kalifornijoje atliko Santa Barbaros universiteto mokslininkai. Tyrėjai, vadovaujami dr. Julie Parsonnet, išanalizavo 677 000 Palo Alto (Kalifornija) gyventojų atliktų kūno temperatūros matavimų duomenis. Rezultatai parodė, kad per du šimtmečius vidutinė temperatūra nukrito nuo 37 laipsnių Celsijaus iki 36,4 laipsnio Celsijaus.

Dar vienas tyrimas, kuriam vadovavo profesorius Michaelas Gurvenas, buvo atliktas su Bolivijos Tsimane genties nariais. Analizė buvo pagrįsta 18 000 suaugusių Bolivijos Tsimane genties narių kūno temperatūros matavimais, surinktais per 16 metų laikotarpį. Tyrimo metu nustatyta, kad genties narių temperatūra per du dešimtmečius sumažėjo 0,5 laipsnio Celsijaus ir pasiekė vidutiniškai 36,1 laipsnio Celsijaus.

Visi šie tyrimai aiškiai rodo, kad žmogaus kūno temperatūra laikui bėgant mažėja. Jie taip pat patvirtina, kad „klasikinė“ 36,6 °C norma yra supaprastinimas, ir šiandien temperatūra turėtų būti interpretuojama lanksčiau, atsižvelgiant į kelis veiksnius: amžių, lytį, paros laiką ir matavimo metodą.

Tęsinys kitame puslapyje:

Skirtingi žmonės ir skirtinga kūno temperatūra

Svarbu dar kartą pabrėžti, kad nėra tokio dalyko kaip „ideali“ kūno temperatūra, nes tai, kas normali vienam žmogui, gali būti per žema arba per aukšta kitam. Kalbant apie temperatūrų skirtumus tarp asmenų, jiems gali turėti įtakos daugelis išorinių ir vidinių veiksnių. Kokie iš jų?

• Matavimo metodas ir vieta  – temperatūra, matuojama pažastyje, burnoje, ausyje, ant kaktos ir net viduje (pvz., tiesiojoje žarnoje), gali skirtis. Todėl matavimo vieta yra labai svarbi.
• Paros laikas – žmogaus kūnas turi savo ritmą; ryte temperatūra gali būti žemesnė, o vakare – aukštesnė. Ji taip pat svyruos ir moterims menstruacinio ciklo metu.
• Individualios savybės – amžius, lytis, kūno svoris, medžiagų apykaita – gali turėti įtakos tam, kokia temperatūra yra „normali“ tam tikram asmeniui.
• Sveikatos būklė ir gyvenimo būdas – ankstesnės infekcijos, uždegimai, fizinis aktyvumas, stresas ir net aplinkos sąlygos (karštis, šaltis, oro kondicionavimas) – tai veiksniai, kurie taip pat gali reikšmingai paveikti žmogaus kūno temperatūrą.

Kada reikėtų susirūpinti dėl savo temperatūros?

Jei jūsų kūno temperatūra yra 36,4 °C arba 36,7 °C, tai nebūtinai reiškia, kad kažkas negerai. Svarbu atsižvelgti į visą kontekstą.

Nerimą turėtų kelti staigūs temperatūros šuoliai – pusė laipsnio, visu laipsniu ar daugiau. Karščiavimas atsiranda, kai kūno temperatūra viršija 38 laipsnius Celsijaus, o žemesnių verčių svyravimai gali rodyti subfebrilinę būseną.

Šiek tiek žemesnės nei 36,6 laipsnių Celsijaus vertės automatiškai nerodo hipotermijos, bet gali atsirasti dėl aukščiau paminėtų išorinių veiksnių.

Interpretuojant matavimo rezultatus, visada svarbu atsižvelgti į tai, kada buvo atliktas matavimas –  koks tai buvo paros metas, ar intensyviai treniravotės, valgėte, o gal patyrėte stresą? Visa tai gali turėti įtakos rezultatams.

Taip pat verta atsižvelgti į bendrą sveikatos būklę, šiuo metu gydomas ligas ir vietą, kurioje buvo atliktas matavimas (kakta, pažastis, ausis).

Naudojant elektroninius termometrus, taip pat reikėtų atsižvelgti į įrangos techninę būklę ir baterijas – jei jos jau susidėvėjusios, termometras gali rodyti klaidingas vertes.