Mokslo ir technologijų pasaulis

Pagal jo logiką tai būtų reiškę savo galios ribotumo pripažinimą, kas tolygu pralaimėjimui.

Per pastaruosius ketverius metus įvykiai tris kartus nukrypo nuo labiausiai tikėtino scenarijaus, rašo Valerijus Pekaras, verslininkas, Kyjivo-Mohylos verslo mokyklos profesorius.

2022 m. vasario pradžioje labiausiai tikėtinas scenarijus atrodė toks, kad plataus masto karas neįvyks. Rusijos nauda iš didelio masto invazijos būtų milžiniška, tačiau rizika, kad viskas pakryps bloga linkme, buvo dar didesnė, o RF nuostoliai (ekonominiai, geopolitiniai ir kt.) nesėkmės atveju – pernelyg dideli. Labiausiai tikėtinas scenarijus atrodė toks: Rusija, žvanginant ginklais, išsiderės iš Ukrainos tam tikrų politinių nuolaidų ir tada nutrauks savo „karines pratybas“. Pokerio kalba „pasiimti banką“ reiškia užsitikrinti savo laimėjimus ir sumažinti nuostolius.

Profesionalios armijos žaibiškas karas žlugo, o ekonomikos perėjimas prie karo principų, masinė mobilizacija ir apskritai karas didelio masto ir užsitęsusios ne tik karinės, bet ir pramoninės, išteklių, demografinės bei psichologinės konfrontacijos kontekste buvo pernelyg rizikingas. Labiausiai tikėtinas scenarijus atrodė toks: Rusija karą pavers įšaldytu konfliktu su fronto linija – tai būtų didelis pranašumas, palyginti su 2014–2021 m. laikotarpiu. „Imk puodą“ – užfiksuok laimėjimus ir sumažink nuostolius.

2025 m. lapkričio pradžioje labiausiai tikėtinas scenarijus atrodė toks, kad Rusija pradės taikos derybas. Sekinamasis karas nesukėlė Ukrainos žlugimo, tačiau išeikvojo Rusijos sukauptus išteklius iš ankstesnių laikotarpių ir pasiekė infliacinio finansavimo tašką – vienpusį bilietą. Labiausiai tikėtinas scenarijus atrodė toks: Rusija derasi dėl maksimalių politinių nuolaidų iš Ukrainos ir Europos, pasinaudodama prezidento D. Trumpo įsipareigojimu greitai nutraukti karą bet kokiomis sąlygomis, o tada pereina prie politinio spaudimo Ukrainai (kur galimybės yra didžiulės). 

Šis sisteminis nukrypimas reiškia, kad mes nepakankamai įvertiname kelis sprendimų priėmimo Maskvoje parametrus: pirma, šio karo, kaip egzistencinio, supratimą ne tik Ukrainoje, bet ir Kremliuje; antra, iškreiptas realybės vaizdas autoritarinėje vertikalėje; trečia, kitokia sprendimų priėmimo logika – kalėjimo ir saugumo, o ne racionali. Tris kartus per plataus masto karą buvo susiskaldymo taškų, ir tris kartus Kremlius pasirinko eskalaciją ir statymų kėlimą, nors strategiškai būtų buvę naudingiau užfiksuoti pelną ir sumažinti nuostolius. Tačiau pagal jo logiką tai būtų reiškę savo galios ribotumo pripažinimą, kas tolygu pralaimėjimui.

Ši logika pokerio žaidėjams gerai žinoma. Ne tai, kad Kremlius nuolat neteisingai vertina savo šansus; vietoj to jis nuolat renkasi strategiją, kuri nėra optimali laimėjimo požiūriu, o nukreipta į eskalaciją, nes pelno fiksavimas prieštarauja jo tapatybei. Sprendimai priimami ne remiantis privalumais ar trūkumais, o principu „viskas, kas neprieštarauja mūsų įvaizdžiui“. Nepasiekdamas garantuotos pergalės, jis žaidžia taip, lyg prieštarautų. Ši strategija vadinama stalo dominavimu – ne tam, kad laimėtų konkrečius etapus, o tam, kad įbaugintų, palaužtų ir išstumtų visus kitus iš žaidimo.

Neatrodo, kad Kremlius blogai skaičiuoja šansus; jis tiesiog jų neseka. Iš esmės jis negali atsisakyti eskalacijos, nes eskalacijos atsisakymas laikomas pralaimėjimu, nepaisant gaunamos naudos. Kremlius nėra neracionalus – jo logika nuosekli.

Išvada: Kremliaus negalima priversti racionaliai derėtis, kad ir ką darytų Ukraina, Europa, Amerika ar Kinija. Jį galima tik priversti pralaimėti – kai jo ištekliai baigsis, jis pasitrauks.

• Tai blogai, nes karas tęsis, kad ir ką darytume.
• Tai gerai, nes Kremliaus strategijos yra nuspėjamos ir savidestruktyvios.

Ši išvada turi dvi pasekmes.

Pirma, taikos susitarimo nebus. Net ir Ukrainai padarius maksimalias nuolaidas, Kremlius pateiks papildomų sąlygų ir toliau spaus, ir vėl ir vėl.

Antra, Europoje, už Ukrainos ribų, kils karas. Atsidūręs kitoje kryžkelėje, Kremlius pasirinks ne optimalią savo laimėjimų užtikrinimo, o eskalacijos strategiją, nes negali sau leisti atsisakyti statymų didinimo. Ta pati logika bus taikoma ir ketvirtą kartą.

P.S. Svarbi pastaba: tipiška reakcija į šią analizę yra baimė, kad strategija, pagrįsta nuolatiniu eskalavimu, galiausiai sukels branduolinį karą. Tačiau ši išvada pagrįsta konceptualia klaida. Kremliaus eskalavimas nėra begalinis. Jį riboja pagrindinis režimo tikslas: išsaugoti savo išlikimą ir savo, kaip pagrindinio žaidėjo tarptautinėje arenoje, vaidmenį. Branduolinis karas nebūtų eskalacijos viršūnė, jis – ne stiprus žaidimo žingsnis, o paties žaidimo sunaikinimas.

Kremlius eskaluoja, kad liktų prie derybų stalo, kad įbaugintų kitus ir priverstų nusileisti, o ne kad visiškai apverstų derybų stalą. Todėl branduoliniai ginklai pirmiausia veikia kaip atgrasymo ir režimo išsaugojimo priemonė, o ne kaip karo laimėjimo priemonė. Šis skirtumas yra svarbus: pripažinus būdingus Kremliaus eskalavimo logikos apribojimus, nesumažinamas nuolatinės agresijos pavojus, tačiau paneigiamas fatalistinis įsitikinimas, kad nuolatinis spaudimas neišvengiamai veda prie branduolinės katastrofos. Eskalacija yra pavojinga būtent todėl, kad ji tęsiasi, o ne todėl, kad siekiama ją nutraukti.