Mokslo ir technologijų pasaulis

Bandymas buvo sėkmingas.

Kinijos karo laivai surengė didelio masto pratybas aplink Taivaną, didžiausias per daugelį metų. Šalis jas pavadino „Teisingumo misija“. Kinai net neslepia, kad tikslas – įbauginti „maištingą provinciją“.

Pirmadienį Kinija pradėjo savo karinius jūrų laivyno manevrus vandenyse aplink Taivaną. Verta paminėti, kad jie buvo didžiausi ir agresyviausi per daugelį metų. Jie buvo pavadinti, su gana tipišku patosu, „Teisingumo misija“. Teisingumas, žinoma, būtų vienos iš paskutiniųjų buvusių Kinijos teritorijų, nepriklausančių Pekino kontrolei, reintegravimas į žemyninę Kinijos dalį.

Pasak Taivano valdžios institucijų, manevruose dalyvavo mažiausiai 28 karo laivai ir 89 orlaiviai. Buvo šaudoma tikrais šoviniais. Kinijos lėktuvai ignoravo neoficialią skiriamąją liniją tarp abiejų pusių kontroliuojamų teritorijų. Oficialus visos operacijos tikslas buvo patikrinti jūrų ir oro pajėgų pasirengimą kontroliuoti pagrindinius uostus ir kitas strategines zonas. Svarbiausia, kad Kinijos pajėgos treniravosi praktiškai apsupti Taivaną. Todėl kaip „kontrolę“ turėtume suprasti gebėjimą organizuoti jūrų blokadą.

Neišvengiamai Taipėjaus valdžia Pekino veiksmus laiko provokacija ir karinio bauginimo forma. Ji taip pat pareiškia esanti pasirengusi ginti demokratiją, jei prireiktų. Ką sako Pekino valdžia? Kinijos užsienio reikalų ministerija pratybas aplink Taivaną pavadino „griežta bausme separatistinėms pajėgoms“. Bausme už ginklų pirkimą iš Jungtinių Valstijų už 11 milijardų dolerių.

Taip pat verta paminėti žemyninės Kinijos prezidento Xi Jinpingo žodžius, kuris, teigdamas, kad jo didžiausia svajonė būtų „taikus suvienijimas“, neatmeta galimybės užimti Taivaną karinėmis priemonėmis. Xi Jinpingui yra 72 metai. Jis – bent jau oficialiai – tik metais jaunesnis už Vladimirą Putiną.

Kodėl Kinijai taip rūpi Taivanas? Atsakymas slypi Kinijos pilietinio karo, siautėjusio nuo 1927 iki 1949 m., baigtyje. Kuomintango partijos nacionalistinė vyriausybė galiausiai buvo nugalėta Mao Dzedongo, remiamo Kinijos komunistų. Jiems labai padėjo ne tik nacionalistų korupcija ir nekompetencija, bet ir didžiulė materialinė Sovietų Sąjungos parama. Komunistai užėmė visą žemyninę Kiniją, o nacionalistai pabėgo į Taivaną. Iki šiol Pekino valdžia nesugebėjo užimti salos, nepaisant daugybės bandymų.

Teoriškai abi konflikto pusės save laiko „tikrąja Kinija“, o priešininką – „maištinga provincija“ arba „pažodžiui visomis kitomis maištaujančiomis provincijomis“. Taivanas negali paskelbti oficialios nepriklausomybės galutinai nenutraukdamas Kinijos Respublikos paveldo ir nesuteikdamas Pekinui preteksto įsiveržti. Tuo pačiu metu tarptautiniu mastu pripažinto valstybingumo nebuvimas apsunkina diplomatiją su kitomis šalimis. Kinijos Liaudies Respublika (KLR) labai atidžiai stebi, kad nė viena didelė tarptautinė valstybė nepripažintų Taivano kaip atskiro subjekto. Tie, kurie rodo demonstratyvesnius gestus Taibėjaus atžvilgiu, paprastai baudžiami diplomatinėmis ar ekonominėmis priemonėmis.

Tuo pačiu metu Taivanas kultūriškai išlieka nesuterštas komunizmo ir totalitarizmo. Su kiekviena karta salos gyventojai turi vis mažiau bendro su savo žemyno „broliais“. Jie netgi naudoja kitokį raštą. Žemyninė Kinija naudoja supaprastintą abėcėlę, Taivanas – tradicinę. Didžioji dauguma salos gyventojų renkasi status quo. Parama oficialiai nepriklausomybės deklaracijai yra gana maža, kaip ir parama susijungimui su Pekinu. Jei tai bent kiek paguodžia, Donaldo Trumpo JAV nuvilia ne tik Europą, bet ir savo sąjungininkes Ramiojo vandenyno regione.

Šiuo metu galima paklausti, kuo gi mums rūpi Taivanas? Pasirodo, labai. Salų valstybė išlieka faktine pasauline puslaidininkių gamybos lydere. Šiomis dienomis tas, kas kontroliuoja puslaidininkius, kontroliuoja pasaulį. Pekinas jau turi gana gerą būdą kontroliuoti pasaulį, ribodamas retųjų žemių metalų eksportą. Taigi atrodytų, kad Kinijos pratybos aplink Taivaną sulauktų ryžtingo atsako iš pagrindinės jos konkurentės – Jungtinių Valstijų. Juk neseniai paskelbta saugumo strategija siūlo atsisakyti transatlantinių santykių ir atsigręžti į Ramųjį vandenyną ir Aziją. Tačiau taip nenutiko. Prezidentas Donaldas Trumpas sumenkina „Teisingumo misiją“, teigdamas, kad kinai jau 20 metų vykdo manevrus šiame regione ir nieko blogo nenutiko.

Tačiau negalima paneigti, kad per pastaruosius 20 metų daug kas pasikeitė. Pavyzdžiui, Kinija sukūrė didžiausią pasaulyje karinį jūrų laivyną, kurį toliau plečia. JAV karinis jūrų laivynas lenkia Kinijos liaudies išlaisvinimo armijos karinį jūrų laivyną pagal laivų tonažą, modernių lėktuvnešių skaičių ir įgulų patirtį. Tačiau negalima paneigti, kad tuo pačiu metu amerikiečiai patiria tam tikrų sunkumų karinio jūrų laivyno lenktynėse su Kinija. Pavyzdžiui, jų karinių laivų statyklų potencialas pastebimai susilpnėjo. Kai kurios naujesnės JAV karo laivų klasės, pavyzdžiui, „Zumwalt“ klasės eskadriniai minininkai, nepateisino lūkesčių. 

Taip, JAV karinis jūrų laivynas greičiausiai vis dar galėtų atremti bet kokią Kinijos invaziją į Taivaną. Tačiau kyla klausimas, ar JAV sugebėtų žengti tokį žingsnį? Aš tuo abejoju. Tiesą sakant, Amerikos reakcijos į Kinijos veiksmus trūkumas rodo, kad visas mitinis „atsisukimas į Ramųjį vandenyną“, kuris Kinijos politikoje egzistuoja bent jau nuo B. Obamos eros, tėra vos pridengtas noras grįžti prie izoliacionizmo. Kalta ne tik D. Trumpo administracija. Amerikiečiai ir anksčiau yra naudojęsi Taivanu kaip priemone. „Strateginio dviprasmiškumo“ strategija susivedė į tai, kad Taivanas nebuvo užtikrintas, jog JAV jam padės invazijos atveju, tuo pačiu metu neneigiant tokios įvykių eigos.