Mokslo ir technologijų pasaulis

Iki vieno iš didžiausių mokslo istorijoje eksperimentų pabaigos liko mažiau nei 24 valandos. Rusijos Biomedicinos mokslų institute (Maskva) 520 dienų trukęs beprecedentis mokslo tyrimų projektas „Mars 500“ bus užbaigtas rytoj, lapkričio 4 d. Pusantrų metų izoliacijoje praleidęs astronautų šešetas pagaliau „atvers liuką“ į laisvę. Mokslininkai entuziastingai laukia paskutiniųjų eksperimentų, o ilgus 17 mėnesių šonas į šoną ankštame, belangiame „erdvėlaivyje“ kantriai trynęsi „Mars500“ įgulos nariai nekantriai laukia pirmojo laisvės gurkšnio. Jos neteko įkvėpti nuo praėjusių metų birželio 3 d.

Kiek per tuos 17 mėnesių praleista valandų atliekant įvairiausio plauko eksperimentus, suskaičiuoti nesunku, tačiau įsivaizduoti – nelengva. Kas tik nematuota šio imitacinio skrydžio į Marsą metu: buvo stebimos įgulos vyrų smegenys, kūnai skenuojami, ką ir bekalbėti apie begalinį kiekį organizmo skysčių mėginių medicininei analizei. Misijos dalyviai visas užduotis atliko taip nepriekaištingai, jog mokslininkai nekantrauja, kada galės imtis duomenų apdorojimo ir sulaukti pirmųjų rezultatų. Jų bus labai daug. Tačiau į svarbiausią klausimą jau atsakyta.

Atsakymas yra „Taip“.

„Taip, įgula gali ištverti nuolatinę izoliaciją, su kuria būtų susidurta keliaujant į Marsą ir atgal“, - teigia ESA žmogaus gyvybės mokslų specialistas Patrikas Zundbladas (Patrik Sundblad). – Psichologiškai tai yra įveikiama užduotis.“

Galėtumėte įsivaizduoti skaistyklą? Net ir labiausiai vardan tikslo pasišventusiems būna nelengvų dienų. O žinojimas, jog iš tiesų tu nesi kosmose ir laisvė yra čia pat, už sienos – ne taip jau ir lengvai įveikiama kliūtis.

„Kiekvienas iš jų išgyveno ir pakilimų, ir nuopuolių, tačiau to buvo galima tikėtis, - tęsia P. Zundbladas. – Jei atvirai, mes tikėjomės kur kas daugiau sunkumų ir problemų. Tačiau įgula susidorojo velniškai puikiai. Psichologiškai sunkiausias mėnuo buvo šių metų rugpjūtis – tai buvo pats monotoniškiausias laikotarpis misijoje. Be to, astronautų šeimos nariai ir draugai tokiu metu atostogavo, tad jie sulaukdavo mažiau žinučių. Psichologinę savijautą sunkino ir į misijos pabaigą sumenkėjusi maisto produktų įvairovė.“

Laimei, viskas baigiasi – sunkios valandos taip pat. Psichologiškai vyrai atsigavo pamatę pirmuosius beprotiškai ilgos distancijos finišo ženklus ir sulaukę žinučių iš artimųjų – rugsėjo 15 d.

„Viso „Mars500” eksperimento sėkmei didžiulės įtakos turėjo visiškas įgulos narių atsidavimas misijai, - pabrėžė ESA ekspertas. – Imituoti misiją į Marsą kiek įmanoma tikroviškiau Žemės sąlygomis įgulai buvo nepaprastai svarbu. Žinojimas, jog jų misija ir patirtis bus aukso vertės ruošiantis į tikrą kelionę, neabejotinai sustiprino įgulos narių ryžtą ir suteikė papildomų jėgų įveikti tiek ilgai trukusį iššūkį garbingai, iki pabaigos.“

Kad ir kaip pragariškai sunki atrodytų misija „Mars500“, iš tiesų joje vargu ar būta tiek įtampos, kiek galėtų būti tikroje kelionėje į Marsą. 15 mln. JAV dolerių vertės „Mars500“ dalyviai visada bent sąmonės krašteliu žinojo, jog kraštutiniu atveju bus išgelbėti. Kosmose – viskas kitaip. Ten ir nesvarumas, ir radiacinės apšvitos pavojus, ir beprotiškai didelis tikras (o ne įsivaizduojamas) atstumas nuo gimtosios planetos, ir beorė erdvė už erdvėlaivio sienų. Galbūt susipažinti su kai kuriais žmogaus psichikos aspektais galima ištisus mėnesius žiemojant Antarktidos tyrimų stotyse, tačiau imitacinės misijos visada ir liks tik imitacinės misijos.

„Mars500” įgulai pateikėme panašios apimties psichologinius klausimynus, kokius pildo Konkordijos bazėje Antarktidoje žiemojančios komandos, - tvirtina P. Zundbladas. – Lyginti šių tyrimų rezultatus yra nepaprastai įdomu.“

Taip, misija „Mars500“ baigiasi. Bet tai – gerokai daugiau nei šešių vyrų ryžtas savanoriškoje izoliacijoje vardan mokslo praleisti pusantrų savo gyvenimo metų. Tai – ir tarptautinis mokslininkų, tyrėjų bendradarbiavimas, ir visa misijos infrastruktūra.

„Vyrai puikiai darbavosi ir individualiai, ir kaip komandos nariai, - reziumuoja P. Zundbladas. – Tačiau nuostabus bendradarbiavimas vyko ir už erdvėlaivio sienų. Rusija, Kinija ir Europa unikaliame eksperimente savo mokslo pajėgas suvienijo tiesiog pavyzdingai. Ir tai yra labai svarbi pamoka bet kuriai ateities kelionei į Marsą: svarbu ne tik erdvėlaivis ir įgula – svarbus ir Žemėje likusių tyrėjų komandų ir tarptautinių kosmoso agentūrų bendradarbiavimas.“

Vienas iš astronautų šešeto, prancūzų inžinierius Romenas Šarlė (Romain Charles) dienoraštyje rašo: „Mūsų tarptautinė įgula „Mars500“ misiją įveikė sėkmingai. Esame laimingi bei didžiuojamės, galėdami teigiamai atsakyti į klausimą, kurį mums uždavė prieš pusantrų metų – „Ar žmogus gali psichiškai ir fiziškai ištverti izoliaciją kelionėje į Marsą ir atgal?“ Taip, gali! Mes esame pasirengę keliauti.“

„Mars500“ įgula – prancūzas R. Šarlė, italų inžinierius Diegas Urbina (Diego Urbina), rusų fiziologas Aleksandras Smolejevskis (Alexandr Smoleevski), rusų chirurgas Suchrobas Kamolovas (Sukhrob Kamolov), rusų inžinierius, įgulos vadas Aleksejus Sitevas (Alexey Sitev) ir kinų astronautų instruktorius Vanas Ju (Wang Yue) misijai pasibaigus dar trejetą dienų turės praleisti karantino sąlygomis.

Tikimasi, jog visus tyrimų duomenis apdoroti prireiks maždaug vienerių metų. Tuomet bus sprendžiama, kokius žingsnius žengti toliau.

Parengė Saulius Žukauskas,sauliuszukauskas01@gmail.com