Kapueira – kovos menas muzikos ritmu (Video)
|
Kapueira – kovos menas muzikos ritmu
©Kapueirashanghai.com Kapueira (port. – „Capoeira“) – kovos menas, kuriame persipina kova, šokis ir žaidimas. Kapueira išvystyta apytikriai XVI a. pradžioje Brazilijos afrikiečių vergų. Tai kovos menas, pasižymintis ryškiais akrobatiniais elementais, šuoliais į aukštį, smūgiais kojomis esant ore, taip pat gausybe šokio, klastos ir net vaidybos elementų. Šis kovos menas išskirtinis, nes yra neatsiejamas nuo muzikos. Nuo muzikos ritmo priklauso kovos tempas, stilistika, ritmika. Kapueiros stilių yra gana daug ir kiekvienam iš jų būdingi skirtingi bruožai. Priklausomai nuo stiliaus, kovoje gali labiau dominuoti greitis, akrobatika, plastika, vikrumas ar klasta. Žodis „kapueira“ gali reikšti miško ar džiunglių plotą, kuris buvo išdegintas ar iškirstas, arba tai gali būti žodžio kipura, reiškiančio „skrajoti“, „šokinėti iš vietos į vietą“, „kautis“, ir pan., vedinys. Skirtinguose šaltiniuose galima rasti daugiau įvairių versijų ir teorijų apie žodžio „kapueira“ kilmę bei priežastis, dėl kurių būtent taip buvo pavadintas šis unikalus kovos menas. Kapueira išsiskiria iš kitų kovos menų ne tik tuo, kad yra bene labiausiai išlaikiusi savo autentišką formą ir mažiausiai asimiliavusi su kitokiomis kovos rūšimis, bet ir tuo, kad yra visiškai neatsiejama nuo muzikos. Muzika diktuoja kovos tempą, ritmiką, stilistiką, įkvepia, suteikia kovotojams stiprybės, energijos. Tam tikros dainos netgi diktuoja žaidimo taisykles, kviečia į kovą konkrečius asmenis. Kapueiros muzika ir žaidimas rodoje (port. „roda“ – liet. „ratas“, sudarytas iš plojančių, grojančių bei dainuojančių kapueristų (port. – capoeiristas), kuriame vyksta žaidimas - savotiškas kapueiros kovų laukas) - simbiotiškai susiję dalykai. Rodoje nežaidžiama (nekovojama) be muzikos.
Kapueiros muzika Kadangi kapueiros kovos menas kildinamas iš afrikietiškų ritualinių šokių, taip pat, kaip ir šokiai, kapueira negali egzistuoti be muzikos. Muzika yra žaidimo ritmo pagrindas. Rodoje tradiciniais instrumentais grojančių muzikantų grupė vadinama bateria. Tradiciniai baterijos instrumentai: • Paprastai trys skirtingi berimbau, kurie pradeda ir valdo „bateriją“ ir visą rodą. Šio instrumento grojamas ritmas suskamba pirmas. Jis lemia žaidimo stilių, prie jo derinami kiti instrumentai. Gali būti naudojama ir daugiau instrumentų (ypač mušamųjų). Tačiau, neturint galimybės groti visais išvardintais instrumentais, bateria gali būti sudaryta ir vos iš kelių pagrindinių instrumentų.
Kapueiros smūginės technikos pagrindas – spyriai, smūgiai kojomis, tačiau taip pat galimi ir smūgiai rankomis, ir tam tikri imtynių elementai. Visų smūgių, spyrių ir kitų judesių pagrindas – džinga (port. – „ginga“). Tai tam tikra judėjimo sistema, kiek primenanti šokio žingsnį. Ji naudojama taip, kaip kituose kovos menuose – kovinė stovėsena, tačiau, kadangi džinga nėra statiška poza, o priešingai – pastovus ritmingas judėjimas, kovotojas tokiu būdu ne tik pasirengia puolimui ir saugosi nuo smūgių bei stengiasi nuslopinti priešininko budrumą, bet ir įgyja tam tikros papildomos inercijos, reikalingos smūgiams bei akrobatiniams elementams atlikti. Kapueiros ištakos – Afrikoje Šis kovos menas atsirado Afrikoje ir buvo atvežtas į Braziliją. Tai yra šios šalies kultūros ir istorijos elementas. Nuo XVI amžiaus pradžios iki XIX a. pabaigos portugalų prekiautojai vergais puldinėdavo kaimelius Vakarų Afrikos pakrantėse, tam, kad grobtų žmones prekybai vergais. Vergų poreikis darbui plantacijose Naujojo Pasaulio kolonijose tuo laiku nuolatos augo. Apytikriai trys milijonai vergų buvo priversti išmokti išgyventi šiame Naujajame Pasaulyje. Negalėdami apsiginti nuo naujųjų šeimininkų ginklų ir negalėdami susivienyti dėl skirtingų kultūrų, vergai negalėjo kovoti prieš nelaisvę, tačiau po darbo dienos jie rinkdavosi prie ugnies šokti ir dainuoti. Vyrai šoko ritualinius šokius, kurie greitai peraugo į kovinius. Maskuodami savo treniruotes kaip ritualinius afrikiečių kultūros šokius, dalyviai per suktus spyrius ir smūgius galva, nepriliesdavo savo oponentų, o pastarieji kontrasmūgiuodavo akrobatiškais atsitraukimais, kurie staiga virsdavo iš gynybos ataka. Stebėtojai dainuodavo, plodavo rankomis, grodavo būgnais berimbau ritmu. Dainų tekstai buvo apie laimingesnį gyvenimą ir laisvę. Vergai treniravosi su viltimi, kad kapueira bus tarsi jų kelias į nepriklausomą gyvenimą.
Maišto nuotaikos tarp vergų vis stiprėjo ir pagaliau 1888 m. vergija buvo panaikinta. Priėmus pirmąją Brazilijos konstituciją, kapueira buvo uždrausta, kadangi Rio de Žaneiro gaujų nariai ėmė naudotis šiuo kovos menu, apiplėšinėdami turtuolius ir išdalindami pelną vargšams. Kapueira traukėsi į pogrindį ir tik prieš 50 metų ji vėl tapo teisėta. Mokytojo Bimbos (Mestre Bimba – Capoeira regional stiliaus kūrėjas) dėka šis menas 1930 m. buvo viešai pripažintas kaip teisėta sporto šaka bei itin svarbi Brazilijos kultūros dalis. Kapueiros populiarumas Brazilijoje vis augo, ir dabar ji yra atvirai praktikuojama gatvėse, bei įtraukta į mokyklos programas, kaip antra sporto šaka po futbolo. Kapueiros stiliai Yra daug išvestinių kapueiros stilių, bet visi jie išsivystė iš dviejų pagrindiniu – Kapueira de Angola ir Kapueira Regional – stilių. Capoeira Regional – tai modernesnė, labiau pritaikyta kovai kapoeiros forma, žymiai greitesnė, dažnai agresyvesnė, aršesnė, pasižymi aukštais, inertiškais spyriais. Kapueira de Angola – tai seniausia žinoma Kapueiros forma. Šiam stiliui būdinga lėta ritmiška muzika. Šis ritmas įpareigoja žaisti/kovoti lėtai, išraiškingai, nedideliame plote, arti grindų. Parengė Saulius Žukauskas,sauliuszukauskas01@gmail.com | |||||||||
| |||||||||
