Mokslo ir technologijų pasaulis

2012 metų pasaulio pabaigai iškilo netikėtų rūpesčių. Ir gana didelių. Nors iš pirmo žvilgsnio, lyg ir viskas gerai – majų kalendorius tikrai baigsis 2012 metų gruodžio 21 dieną, žymėdamas 5126 metų epochos pabaigą – puiki data pasaulio pabaigai. Tačiau neliko priežasčių, dėl ko ji galėtų įvykti…

Mažai tikėtina, jog majai buvo tokie galingi, kad Žemės planeta sukosi tik dėl jų kalendoriaus. Labiau tikėtina, kad majų protėvių skvarbus žvilgsnis per tūkstančių metų į priekį numatė kažką, kas sunaikins pasaulį. Ir nesvarbu, kad patys šiuolaikiniai majai to nepripažįsta (žr. Majai neigia, kad 2012 m. bus pasaulio pabaiga) – jaunoji karta visada pamiršta senolių išmintį, tai per kelis tūkstantmečius belieka džiaugtis, jog bent jau nepamiršo savo tautybės. Kokia dar ten protėvių išmintis.

Tačiau apčiuopiama apokalipsės priežastis vis tiek turėtų kokia nors būti. Tam idealiai tiktų paslaptinga Nibirų planeta. Pagal hipotezes, šis slaptasis dangaus kūnas už Žemę didesnis net keturis kartus – įsivaizduojat, kas būtų jei jis įsibėgėjęs įsirėžtų į mūsų vargšę planetą! Planetos likučiai papildytų asteroidų gretas, o gyvybė pranyktų kaip rytmetinis sapnas.

Na gerai, toks scenarijus gal kiek per daug fantastiškas net ir lakiausios fantazijos savininkams. Tačiau nebūtinas tikras susidūrimas su Nibiru – pakaktų jos priartėjimo prie Žemės ir dėl didžiulės gravitacijos pas mus pakiltų potvyniai ir cunamiai, nušluosiantys ištisus miestus ir valstybes.

Čia jau geriau. Jei tik ne tie kietakakčiai NASA specialistai, nenustojantys kartoti, jog nėra tokios planetos Nibiru arba kitaip sakant – „Planetos X“. „Nėra jokių Nibiru egzistavimo įrodymų. „„Deja“, bet nėra jokios Nibiru planetos, nėra jokios „Planetos X“ ir niekas link mūsų neskrieja“, – tvirtina Donas Yeomansas iš NASA Reaktyvinio judėjimo laboratorijos.

Sakykim NASA šį karta teisi. Bet gal apokalipsę gali sukelti ne Nibiru, o koks nors kitas dangaus kūnas? Pavyzdžiui, tam puikiai tiktų Elenino kometa – ji galėtų būti netgi užsimaskavusia Nibiru planeta ir atskriejusi su didžiuliu įniršiu, galėtų nušluoti gyvybę nuo Žemės paviršiaus (daugiau apie šias audringo fantazijos hipotezes rašėme straipsnyje NASA mokslininkas: neegzistuojanti Nibiru planeta sugeba kelti masinę paniką). Gaila, kad pati Elenino kometa nesuprato, koks didingas vaidmuo jai buvo paskirtas – šiais metais ėmė ir skriedama pro Saulę išdavikiškai suiro.

Tad kur čia bet koks save gerbiantis apokalipsės pranašas gali gauti ramybę? Nebėra nei Nibiru planetos, nei Elenilo kometos. Lieka vienintelė viltis – didėjantis Saulės aktyvumas. Nors jis yra ciklinis procesas, besikartojantis daugybę metų, bet kas trukdo 2012 metų pabaigoje taip vožtelėti Žemės kryptimi plazmos šūvį, jog iš mūsų teliktų skrudintas „šašlykas“? Tuo labiau, jog ir liaudies išmintis sako – „viena kartą ir lazda iššauna“.

Deja vėlei su tuo nenori sutikti NASA mokslininkai, rašo SPACE.com. Net jei 2012 metais ir ateitų pasaulio pabaiga, Saulė dėl to tikrai nebus kalta, tvirtina NASA specialistai. Priešingai nei tai, kuo bando įtikinti kai kurie pesimistai, mūsų žvaigždė nesugebėtų sugeneruoti tokio galingo Saulės žybsnio, kuris mūsų planetą visiškai sudegintų, teigia kosmoso agentūra.

„Saulėje paprasčiausiai nėra pakankamai energijos, kad ji galėtų pasiųsti 149,6 mln. kilometrų nuotoliu ugnies kamuolį žudiką ir sunaikinti Žemę“, – pranešime teigia NASA pareigūnai.

Mokslininkai sutinka, jog Saulė iš tiesų netrukus pasieks 11 metų aktyvumo ciklo viršūnę. Tačiau jo tikimasi 2013 ar 2014 metais, o ne kitąmet, teigia tyrėjai. Be to, per daugybę metų nesuskaičiuojami Saulės aktyvumo maksimumai atėjo ir praėjo, o Žemė vis dar gyvuoja.

Tačiau šie samprotavimai yra antraeiliai, palyginus su esminių argumentu – deginantis žybsnio karštis negali atkeliauti iki mūsų planetos, tvirtina tyrėjai. Tiesa, Saulės aktyvumas gali kitaip paveikti mūsų planetą. Pavyzdžiui, žybsniai gali laikinai įelektrinti Žemės atmosferą, dėl to gali sutrikti palydovinis ryšys. O vainiko masės išvaržos (angl. coronal mass ejections, CME), didžiuliai Saulės plazmos išsiveržimai, į kosmosą ištrykštantys 5 mln. kilometrų per valandą ar didesniu greičiu, gali sukelti dar daugiau problemų. Jos gali pažeisti visuotinės padėties nustatymo sistemų (GPS) signalus, radijo ryšį ir elektros tiekimą.

Taigi, galinga, tiksliai nukreipta išvarža mūsų vis labiau nuo technologijų priklausančiai visuomenei gali padaryti rimtos žalos. Tačiau ji tikrai nesunaikintų planetos ar žmonijos, teigia mokslininkai.

Tad kokie dar galimi apokalipsės scenarijai? Nejaugi teks eilinį kartą pripažinti, kad mus aplenkė dar viena „garantuota“ pasaulio pabaiga?