Algirdas Brukas. Ar saugom tik 1 % miškų arba kam pudruoti smegenis?
|
Kryptingų pastangų dėka miškų biologinė įvairovė šalyje nemažėja
Gerb. Danas Augutis rugsėjo mėn. „Miškuose“ tvirtino, kad „reali gamtos vertybių apsauga yra užtikrinta tik 1 % Lietuvos miškų“. Kaip tik dėl šios priežasties „vis dar nepavyksta išsaugoti retų ir nykstančių rūšių bei buveinių“, o „kiekvienas naujas Raudonosios knygos leidimas yra vis storesnis…“ Taigi nupieštas gamtosauginiu požiūriu baisus miškų vaizdelis (visą minėtą straipsnį galite perskaityti paspaudę šią nuorodą). Ir net blogėjantis, nes Miškų įstatymu sudarytos prielaidos „sunaikinti“ II grupės miškus, kai jie tampa vertingiausi biologinės įvairovės požiūriu. Tai pernelyg rimti kaltinimai, kad juos būtų galima nutylėti. Pagerėjo ar pablogėjo bioįvairovė?Stebėtina, kaip autorius iš aiškių ir visiems suprantamų faktų daro protu nesuvokiamas išvadas. Pavyzdžiui, nurodęs, kad „miškas yra gamtos turtas, o ne žemės ūkio kultūra“, su kuo negalima nesutikti, jis tuoj pat įrodinėja, kad ūkinis miškas – nieko nevertas gamtosauginiu požiūriu. Vadovaujantis tokia logika išeitų, kad, Lietuvoje per pastaruosius 60–70 metų miškingumą padidinę nuo 20 iki 33 % dirbamų žemių sąskaita, šalies biologinę įvairovę ne pagerinome, o pabloginome! Kitas stebuklų sričiai priskirtinas teiginys apie biologinės įvairovės nykimą Lietuvoje dėl blogo miškų tvarkymo yra rėmimasis Raudonąja knyga. Taip, knyga storėja: pirmoje jos laidoje buvo 84 puslapiai, o dabar ją jau sunku panešti. Betgi kiekvienas bent kiek besidomintis gamtos reikalais žino, kad tą storėjimą paskatino ne katastrofiškas rūšių nykimas Lietuvoje per trumputį keliolikos metų laikotarpį, o knygos sudarymo metodikos keitimas ir šventas kai kurių gamtininkų noras į ją įrašyti kuo daugiau rūšių. Labai gaila, kad gyvenimas eina sau, o knyga sau. Jei prieš 50 metų mano amžiaus miškininkas gervių klyksmą dažniausiai išgirsdavo tik iš praskrendančių svetimų kraštų keleivių, tai šiandien kiekvienoje girininkijoje girdime savas. Jūrinio erelio atvaizdą tada buvo galima pamatyti tik muziejuje, o šiandien jis peri ne viename ir ne vienoje dešimtyje medžių su įspūdingais lizdais. Pagal dabartinę Raudonosios knygos sudarymo metodiką jos storėjimas susijęs ne tik su rūšių ir populiacijų nykimu, bet ir su jų gausėjimu. Tačiau plačiajai visuomenei tautos gąsdinimo profesionalai viską pateikia su minuso ženklu. Kad gelbėtojai gautų daugiau pinigėlių, Lietuvoj viskas turi tik blogėti… Net kalbėti apie tokią ideologiją nesinori, nes ji neturi nieko bendro nei su mokslu, nei su sąžine. Kodėl taip supaprastinama gamta?Pagal D. Augutį vertingo miško apibrežimas skamba taip: „…medynas turi būti įvairiarūšis arba įvairiaamžis, turi vyrauti gamtinę brandą pasiekę medžiai, būti pakankamas kiekis negyvos medienos ir pan. Gamtosaugos požiūriu idealus miškas – sengirė. Joje pati didžiausia biologinė įvairovė. Deja, tokių miškų Lietuvoje jau beveik neturime.“
Gamtos negalima taip supaprastinti ir susiūti vienos spalvos siūlais. Žemės rutulyje labai daug vietų, kur dėl dirvožemio, temperatūros, drėgmės režimo ar kitų priežasčių mišrūs ir sudėtingi medynai negali augti. Pas mus tam artimos sąlygos susidaro skurdžių kerpinių pušynų augavietėse. Netgi tose šventose žemės rutulio vietose, kurių dar gana daug Sibire ar Šiaurės Amerikoje ir kur medynai nuo jų atsiradimo ligi šiol neeksploatuojami, vystosi savaime, miškai nėra ištisinė D. Augučio modelį atitinkanti sengirė. Inventorizacijos duomenys rodo, kad tame pirminiame miške šalia dominuojančių sengirių yra ir dėl įvairiausių priežasčių susidariusių plynumų, retmių, jaunuolynų ir netgi pusamžių medynų. Be šių komponentų pirminio miško biologinė įvairovė būtų mažesnė, nes yra rūšių, kurios gali gyvuoti tik atviruose plotuose, retmėse, jaunuolynuose ar kitose miško raidos stadijose. Iš tiesų mūsų klimato sąlygomis sengirėse gali būti pati didžiausia biologinė įvairovė. Bet tai nereiškia, kad vienintelis sengirės tipas apima visas kitas miško formacijas. Nekertamų miškų ne mažėja, o daugėjaMes pirminius miškus Lietuvoje pradėjome eksploatuoti panaudodami produkciją užsienio prekybai jau XV–XVI a., o dar prieš tai daugelį jų nulydėme paversdami žemės ūkio plotais. Tad pirminiuose miškuose susiformavusių sengirių netekome jau prieš kelis šimtus metų. Nedrįsčiau smerkti šių procesų, nes sengirių vietoje atsirado žemė maitintoja, be kurios ir Lietuvos valstybės nebūtų. Taigi pirminės sengirės išnaikintos seniai, o per pastaruosius 200–300 metų atsirado vienas kitas antrinės sengirės lopinėlis, kur dėl vienokių ar kitokių priežasčių atskiri miškų ploteliai buvo nekertami. Tokių plotų ne mažėja, o daugėja. Skirtingi reikalavimai skirtingiems miškamsAntras svarbus dalykas – saugomų teritorijų steigimas ir kartu ūkinės veiklos ribojimai miškuose, siekiant gamtosauginių ar socialinių tikslų. Pirmuosius tokius praktinius darbus suskirstydami šalies miškus į dvi grupes ir pirmoje grupėje išskirdami ypatingąją ūkinę dalį miškininkai atliko dar penktajame XX a. dešimtmetyje. Pirmąjį – Kuršių nerijos – miško parką įkūrėme 1956 m. ir iš karto jame nutraukėme pagrindinius kirtimus. O pirmieji šiuolaikinio tipo draustiniai gamtosaugos tarnybų buvo įsteigti vėliau – 1960 m., Lietuvos nacionalinis parkas – 1974 m. Siekiant kuo geriau prisitaikyti prie jau sukurtos saugomų teritorijų sistemos ir sudaryti galimybes miškų biologinei įvairovei pagerinti, padidinant perbrendusių medynų arba, kalbant mokslininkų terminologija, – antrinių miškų sengirių kiekį, buvo įvestas miškų skirstymas į keturias grupes, iš kurių dviejose (I ir II grupėse) medynai turi augti iki gamtinės brandos. Teisės aktai, įtvirtinantys šį skirstymą, įsigaliojo 1995 m. Šio skirstymo šventai prisilaikoma tiek valstybiniame, tiek privačiame miškų ūkio sektoriuje. Ką jis duoda? Panagrinėkime tik vieną aspektą – vidutinį medynų amžių. Pagal patvirtintus oficialius kirtimų ir gamtinės brandos amžius bei buvusį faktinį medynų vidutinį amžių tuo metu, galima apskaičiuoti, kaip turės keistis vidutinis medynų amžius.
Aš pats prieš apsispręsdamas dėl miškų skirstymo į keturias grupes atlikau tuos ne itin sudėtingus skaičiavimus. Pagal juos jau po 10-ies metų III grupės miškai turėtų tapti vidutiniškai 5 metais vyresni už IV grupės miškus ir ateityje maždaug tokie išlikti (jei normatyvai nesikeis). II grupės miškuose situacija, kalbant apie gamtinę brandą, buvo sudėtingesnė. Iš kelių scenarijų, kurie daug nesiskyrė, labiausiai tikėtinas atrodė toks: po 50–60 metų vidutinis šios grupės miškų amžius pasieks apie 120 metų ir toliau maždaug per 10 metų stabilizuosis (svyravimai neišvengiami dėl rūšinės struktūros kaitos, stichinių faktorių ir teisinio reguliavimo pasikeitimų). Faktiškai per 15 metų šios grupės miškų vidutinis amžius padidėjo truputį mažiau – 14 metų ir pasiekė 66 metus. Maksimalių senėjimo tempų – per vienerius kalendorinius metus pasenti vienais metais nepavyko ir nepavyks pasiekti ir toliau, nes tam įtakos turi stichiniai faktoriai, ligų ir kenkėjų invazijos, kurios atjaunina medynus. Panašiai ir rezervacinių miškų vidutinis amžius dabar padidėjęs iki 70 metų, nors, jei būtų didėjęs maksimaliais tempais, tai jau galėjo būti apie 73 metus. Neabejotinai panašūs procesai vyks ir ateityje, tad didelio kiekio sengirių dar reikia kantriai laukti. Ir joks komjaunuoliškas entuziazmas čia nieko negali padėti. Bet šiaip ar taip, jeigu užsibrėžto tikslo ateityje nieks neišduos, į Lietuvą sengirės bus sugrąžintos, nes mes, miškininkai ir miškų savininkai, jas ne naikiname, o nuo 1995 m. (t. y. pirmojo lietuviško Miškų įstatymo) ganėtinai dideliuose plotuose nuosekliai atkuriame. Bioįvairovę lemia ne tik rūšių kaitaKalbant apie biologinę įvairovę negalima apsiriboti vien rūšių kaita. Turime nagrinėti jos makro-, mezo- ir mikrolygius, taip pat kraštovaizdžio, dirvožemių ar netgi geosistemų ir dar daugelio kitų atskirų komponentų įvairovę. Čia išties sudėtingi ryšiai. Sakykime, miškų mozaikiškumo klausimai. Dar tarpukariu atviros erdvės (kirtavietės, aikštės, retmės, arimai, pievos, ganyklos, sodybos, kaimai, pelkės ir pan.) valstybiniuose miškų masyvuose vidutiniškai sudarė 24 % bendro ploto, o dabar jų dalis nesiekia 7 %, t. y. sumažėjo 4 kartus. Dabar tas atviras erdves daugiausia palaiko kirtavietės. Bet puolimas prieš plynus kirtimus vis stiprėja. Tad mozaikiškumas dar labiau mažėja. Nusodybinus miškus, atviras pelkes leidus apaugti sumedėjusia augalija, sutankinus medynus susidarė daug palankesnės sąlygos stambiesiems kanopiniams ir dar kai kurioms gyvūnų bei augalų rūšims, bet smarkiai pablogėjo daugelio smulkiųjų gyvūnų, ypač paukščių rūšių bei šviesamėgių augalų egzistavimo sąlygos. Daug kur visai neliko jų pamėgtų buveinių ir jie išnyko. Tad kalbėti vien apie plynų kirtimų žalą ir visokiais būdais stengtis juos išguiti iš ūkinės praktikos, kaip absoliučiai žalingus, švelniai tariant, vienpusiška ir neatsakinga. Šalies miškininkavimas – išsaugojimo principuSuprantama, kad ūkinis miškas nuo rezervacinio kažkiek skiriasi ir skirsis. Bet ar padoru sakyti, kad ūkiniame miške nėra realios gamtinių vertybių apsaugos? Visas miškininkavimas Lietuvoje jau seniai grindžiamas miško, kaip gamtinės vertybės, išsaugojimo principu, pradedant kirtimų apimčių pagrindimu, biržių dydžiais, kirtimo būdais, apsaugos juostų, biologinės įvairovės medžių palikimu, atkūrimo būdais ir t. t. Atrodo, kad kai kuriais klausimais jau net persistengėme. Lig šiol neteko skaityti nė vieno rimto darbo, kuris įrodytų, kiek rezervacinis miškas biologinės įvairovės požiūriu turtingesnis už ūkinį. Eksperimentuokime ir rimtai tyrinėkimeGal padarome eksperimentą? Paimkime Biržų girią, kurioje beveik 50 metų nuo Antrojo pasaulinio karo nuolat vyko intensyviausi Lietuvoje kirtimai. Be to, miškas buvo „sugadintas“ išvedžiojant kvadratėliais melioracijos griovius ir kelių tinklą. Gerokai vėliau pradėję jį tyrinėti gamtininkai stebėjosi retų rūšių gausa. Vien ko verta čia visą laiką buvusi gausiausia lūšių populiacija Lietuvoje. Kad ir kaip būtų keista, netgi kertinių miško buveinių tinklas Biržų girioje tankesnis nei kituose Lietuvos miškuose. Panaikinkime visas ten paskutiniuoju metu prikurtas saugomas teritorijas ir leiskime miškininkams ūkininkauti taip pat intensyviai ir toliau, stebėkime ir reguliariai kontroliuokime biologinės įvairovės kaitą, lyginkime su rezervatų ir kitų saugomų teritorijų duomenimis. Turėdami tokius nors kelių dešimtmečių rodiklius, jau galėtume kalbėti daug konkrečiau. Ar verta „užmūryti“ miškus?Tačiau eksperimentuoti ir tyrinėti dabar nemadinga. Daug smagiau kalbėti, kaip viską žinančiam aiškiaregiui ir ypač „visų gamtininkų“ vardu. Miškininkas, visą gyvenimą stebėjęs miške vykstančius procesus, panašių ponų nuomone, prie gamtininkų negali būt priskirtas. Bet, ačiū Dievui, gamtininkų nuomonių įvairovė dar galutinai neišnykus. Tad pabaigai norėčiau pacituoti gerb. gamtininką A. Gaidamavičių: „Gausybė rūšių nyksta dėl atvirų buveinių stokos, t. y. dėl tokių buveinių, kurių Lietuvoje nesukuria jokia kita rūšis – tik žmogus… Lietuvoje sparčiai nyksta 190 rūšių augalų, paukščių ir vabzdžių dėl apleistų ir nešienaujamų pievų. Tai sudaro 25 % visų į Lietuvos raudonąją knygą įrašytų rūšių. Dar apie 100 rūšių nyksta nešienaujant miškapievių, pamiškių, šlapžemių.“ Pasirodo galima kalbėti remiantis tyrimais ir skaičiais, o ne vien gąsdinimo lozungais. Įdomu sužinoti bent apytikrius duomenis, kiek plynų kirtimų panaikinimas ir galutinis miškų „užmūrijimas“ nuo atvirų erdvių galėtų pakenkti biologinei įvairovei ir kiek jai padėti. Juk kirtimo metu iš tiesų sunaikinama viena kita gyvūno ir augalo buveinė ir jis priverstas kraustytis į gretimą vietą. Bet kertant saikingai, naudojant gamtai draugiškas technologijas bei taikant specialias priemones gal ta žala yra visai nereikšminga, lyginant su gaunama nauda? Čia daug niuansų, bet matant problemą ją išspręsti galima, ypač jei ją spręs ne aiškiaregiai, o ieškantys ir faktais besiremiantys specialistai.
Turinys
| ||||||||||
| ||||||||||
