Norvegija lietuvio emigranto akimis: ne viskas auksas, kas Norvegijoje žiba
|
Lietuvos emigranto Kęstučio Jūro gyvenimas Norvegijoje
©Asmeninio archyvo nuotr. Ne viskas auksas, kas Norvegijoje žiba – taip būtų galima perfrazuoti greitai 50-metį švęsiančio lietuvio pasakojimą apie gyvenimą taupymo režimu, darbą sveikatos sąskaita, subyrėjusias šeimas ir norvegų požiūrį į emigrantus tautiečių taip pamėgtoje šiaurėje. „Iš pradžių buvo baisu. Juokdavomės, kad ten net Dievo nėra“, – taip savo pasakojimą apie juodus 2,5 metų Norvegijoje pradeda buvęs policijos pareigūnas Kęstutis Jūras.
– Prieš kiek metų ir kokios priežastys atginė į Norvegiją? – Beveik tris metus jau čia. Esu buvęs policininkas, jau išėjęs į pensiją. Pragyventi buvo sunku iš 800 litų pensijos, kadangi yra žmona, du vaikai. Turėjau ir didelių finansinių problemų. Draugas pasiūlė atvažiuoti ir padirbėti vietoj jo, aš ir sutikau. Iš pradžių gyvenome tokiame kaimelyje Forsøl’yje, buvo baisu: dviese gyvenome maždaug 10 kv. metrų bute, čia jau su tualetu, dušu, virtuvėle ir miegamuoju, t. y. dviaukšte lova.– Kiek kainuoja toks būstas? – Mes dviese už tą kambarėlį mokėjome 4000 kronų (apie 1800 litų). Tas namukas sudegė, tada išsikraustėme į analogiškus kambarius, tik gyvenome atskirai bendrabučio tipo name su bendra virtuve. Į darbą su kolegomis kasdien važiuodavome apie 15 kilometrų. Oro sąlygos žiemą baisios: sniego pilna, pūgos didžiausios, kelio nesimato, sunku… Mes net juokdavomės, kad ten net Dievo nėra, nes bažnyčios nėra. Po pusantrų metų persikėlėme arčiau miesto centro, nes ten jau „bardakas“ prasidėjo. – Kas vyko? – Emigrantai (lietuviai, latviai, rusai) kada susirenka, prasideda ir išgėrimai, ir konfliktai, ir muštynės… visko būdavo. Ir policija atvažiuodavo. Aišku, prasideda ir visokie reikalai su narkotikais ir kontrabandos… – Tuo užsiima tik atvykėliai, vietiniai į šituos reikalus nesivelia? – Kaip čia pasakyti… Jeigu žmogus vienas vartoja narkotikus, o ten gyvena 50 žmonių, tai sakys, kad 50 ir vartoja. Gali 50 ten gyventi, o kokie 4-5 yra gyvenimo atmatos, tai per juos kenčia kiti. – Bet po tokios 1,5 metų patirties vis dėlto nesugalvojote grįžti į Lietuvą? – Prisivertimas yra toks: čia turėjau darbą ir normalų atlyginimą.
– O kas čia yra „normalus atlyginimas“ – Nepasakysi, kad labai daug, bet krizės metu uždirbti 8000-9000 litų galėjai. Čia išleidi maistui, cigaretėms, pragyvenimui apie 4000 litų, tai likusius 4000 litų namo atsiunti. Lietuvoje taip nebūtų, nes neuždirbsi tų 4000… Kitas dalykas, jeigu ir uždirbsi, tai iš jų dar pragyventi turėsi, o dabar atsiųstus tu atsidedi. – O kuo dirba jūsų žmona? – Ji bibliotekoje jau 25 metus dirba. Jai patinka tas darbas ir čia ji niekada nevažiuos. – Kodėl? – Turi sveikatos problemų. Be to, žmonos 85-erių metų motina kartu su mumis gyvena, ją reikia prižiūrėti. Bet ir aš jau čia esu paskutinius metus, padirbsiu iki vasaros ir viskas. – Nusibodo? – Finansinės problemos išspręstos, o ir be žmonos nenoriu būti. Vienas nuo kito kai toli būna, tai prasideda problemos. Atitolsta žmona nuo vyro, o vyras nuo žmonos. Mano vienas kolega čia su žmona gyvena, o vaiką Lietuvoje močiutė augina, taip jau ketvirti metai. Vaiką per metus jie mato mėnesį ar pusantro. Jau dabar patys sako, kad vaikas į juos nebereaguoja. Vienas mano pažįstamas taip po 10 metų Anglijoje namo grįžo pinigų uždirbęs, o vaikas šuns keliais nuėjo. Sako, man ne pinigų reikėjo, o tėvo: „Jau geriau būčiau alkanas, basas, bet būčiau turėjęs tėvą“. – Tai nusprendėte sugrįžti dėl šeimos? – Kiek susitaupiau, tiek užtenka, visų pinigų gyvenime neuždirbsi. O kitas dalykas, kad man jau ir sveikata nebeleidžia. Galbūt tai klimatas, galbūt darbo sąlygos, bet pradėjo kilti spaudimas, širdis šlubuoti, sąnarius skauda. – Galbūt jūsų darbas sudėtingas? Ne, plovėjo darbas nėra sunkus. Dirbu žuvies fabrike, kasdien ten plaunu įrengimus. Yra keli cechai, vienuose šaltas vanduo, kituose – šiltas. Aš du metus ploviau šaltu vandeniu. Be to, būna skersvėjai, šalta. – Kaip įsivaizduojate savo gyvenimą sugrįžęs į Lietuvą? – Visur gerai, ten kur mūsų nėra. Galbūt kažkur Pietuose pabandyčiau vėl, bet čia negaliu ištverti tos poliarinės nakties, mane nerviškai labai veikia. Būdavo taip, kad per savaitę miegodavau apie 12-15 valandų, nes negalėjau užmigti. Po Kalėdų dienos jau ilgėja, tada lengviau. O be šeimos būti irgi labai sunku, sėdi sau vienas kaip vilkas… Aš, kaip vyras, jeigu taip dar 4-5 metus pabūčiau, tai visaip gali būti… Per daug alkoholio vartoji, nes neturi ką veikti. Vasarą daugiau užsiėmimų, man patinka žvejoti, bet žiemą tiesiog nėra ką veikti. Gerai, kai darbo yra, o rudenį buvo, kad savaitėmis nedirbome, namo grįžti per toli, nes kelionė lėktuvu kainuotų apie 2000 litų, o juos dar reikia uždirbti… Taigi, sėdi taip, vienas kitas paskambina, taip nuo alaus pradedi ir baigiasi… oi… Gali pavakaroti vieną, antrą dieną, o ką daryti, kai taip savaitėmis?! Kai dirbi, dienos greitai bėga, rutina (darbas, maistas, kompiuteris, lova, darbas), bet bėga. – Tai vis dėlto ryžtumėtės dar kartą išvažiuoti? – Iš Lietuvos aš apskritai nenoriu niekur važiuoti, sugrįžus namo žemelę bučiuoti norisi, man patinka gamta, turiu ten mėgstamų užsiėmimų, bet bus, kaip bus, niekada nesakyk niekada. Lietuvoje veiksmo yra, tik trūksta tos „kapeikos“. Visiems norisi ir apsirengti, ir skaniau pavalgyti, ir kokius naujus kraštus pamatyti, bet jeigu neišeina, tai neišeina.
– Tai jau daugiau galėsite sau leisti sugrįžęs į Lietuvą? – Galėsiu geresnę mašiną nusipirkti ir man dar daug liks. Iš pensijos 800 litų tikrai nepragyvensiu. Galbūt rasiu kokį darbelį. Aš daug esu dirbęs statybose, remontavęs namus, galėjome 3-4 žmonės namą nuo pamatų iki stogo padaryti, taip sakant, ir raktus atiduoti. Bet prasidėjo krizė… Anksčiau meistrų buvo daug, o dabar daugelis išsivažinėjo, tai kaip ir yra niša. Gal ta Lietuvėlė atsigaus… – Tikite, kad ir Lietuvoje vieną dieną gali būti geriau? – Jeigu netikėsi, tai iš viso tada geriau negyventi. Turi būti. Pikta, kai matai, ką daro valdžios vyrai. Žinau daug, kas yra teisybė, kas neteisybė, galbūt jų vietoje tą patį daryčiau, nežinau. Man tai 47 metai greitai bus, galiu duoną valgyti ir iš tos pensijos, žmona dirba, kažkaip pragyvensim, bet kai jauni žmonės, baigę aukštuosius… Tokius pinigus už aukštuosius sumoka, o kur jie dirbs baigę?! Nesuprantu… – O ką veikia jūsų vaikai? – Ačiū Dievui, bet su jais viskas tvarkoje. Mergaitė universitete teisę studijuoja, o sūnus vedęs, „Kaišiadorių paukštyne“ atsakingas už prekybą su užsienio šalimis. Jaunas, bet apsirūpinęs vyras. Bet apie vaikus nenoriu daug kalbėti. – Gerai. Tada pakalbėkime apie tai, kas visiems labai įdomu – pinigus. Ar daug išleidžiate sugrįžęs pailsėti į Lietuvą? Kalbama, kad atostogaudami emigrantai tiesiog „taško“ pinigus. – Viskas priklauso nuo žmogaus. Aišku, leidi sau daugiau. Žmogaus tokia logika: kodėl aš čia vargstu ir nervinuosi, kad negalėčiau sau nieko leisti. Jeigu būčiau „buožė“, galbūt būtų kitaip. – O ką reiškia „leidi sau daugiau“ – Gal aš geresnį mėsos gabalą nusiperku, gal tuos batus, kurie anksčiau buvo per brangūs, galiu nusipirkti. O kas čia blogo? Batai už 500 litų yra mano dviejų dienų darbas, ką, aš negaliu sau leisti? Galiu. Žmonai kažką nuperki, nuvažiuoji pailsėti. Žmogus kartą gyveni. Žinoma, yra ir tokių, kurie iššvaisto viską, bet yra ir tokių, kurie investuoja į nekilnojamąjį turtą, buitį pasigerina. – O kiek vidutiniškai per mėnesį Lietuvoje išleidžiate? – Kai neskaičiuoji, tai išsileidžia. Dabar buvau grįžęs per šventes, tris savaites pabuvau ir išleidau apie 2500 litų. Aišku, šventės, dovanos, koncerte buvome, bet vis tiek per daug. O tuo momentu negalvoji, matai, nori, perki. Visada grįžę būname turtingi ir dosnūs, po to truputį graužiamės, bet tas pats kartojasi ir kitą kartą. Nusiperki ir maisto į Norvegiją už kokius 800-1000 litų. – Tai Norvegijoje valgyti brangu? Gaila pinigų? – Jeigu 10 kiaušinių kainuoja 20 litų, skirtumas yra. – Bet juk algą nelietuvišką gaunate, beveik 10000 litų… – Atvažiuojame mes čia uždirbti, kad turėtume namuose. Jeigu valgytume ir gyventume taip, kaip norvegai, tai mums tie 10000 litų būtų niekas. Aš per mėnesį uždirbu apie 20000 kronų, o norvegas per vieną maisto apsipirkimą išleidžia 1500 kronų. Tai galima paskaičiuoti… – Paskaičiuokim. Tai kiek norvegai uždirba? – Visaip. Vienas pažįstamas elektrikas per valandą uždirba 300 kronų, jau gauna į rankas, tai maždaug dvigubai, negu uždirbame mes. Prieš kokius dešimt metų norvegai į emigrantą visai kitaip žiūrėjo, o dabar čia tiek mūsų, kad… Anksčiau jiems tiko anglų kalba, o dabar reikia, kad norvegiškai kalbėtum. Anksčiau į tavo darbą žiūrėjo mandagiai, o dabar engia ir tiesiai šviesiai sako: „Be tavęs stovi dvidešimt“. Iš tiesų taip ir yra. Todėl nusižemini ir saugai savo darbą. – Pakilo reikalavimai? – Ne, gal per daug šuniškai jie pradėjo į emigrantus žiūrėti. Ne visur taip yra, bet daug kur. Aš esu plovėjas, išplaunu viską, o norvegas atėjo, nutrenkė ant mano išplautų grindų kažką ir nuėjo, nes žino, kad pakelsiu. Bet tai būk malonus, gerbk mano darbą, kodėl tu taip darai? Jiems tai sakoma, bet nesvarbu. Kitas pavyzdys – vienas mano pažįstamas, kuris du mėnesius dirbo tokiu grafiku: keliasi penktą ryto, važiuoja į darbą, dirba iki dešimtos ryto. Grįžta namo, pavalgo, pamiega kažkiek, aštuntą vakaro vėl keliasi ir važiuoja į darbą kokioms penkioms valandoms. Taip susidaro viršvalandžiai, už kuriuos paprastai yra mokama. Taip jis atidirbo, pasidžiaugė, kad neblogai turėtų uždirbti, o kai gavo algą, pasirodo, kad beveik 8000 kronų trūksta. Pradėjo žmogus aiškintis ir paaiškėjo, kad viršvalandžiai paskaičiuoti dieniniu, o ne naktiniu tarifu. Žmogus iki pirmos ryto dirba, o penktą ryto vėl keliasi… Jam buvo pasakyta, kad gali pamiegoti dieną. Jis atsisakė dirbti tokiu grafiku, tada jam pagrasino, kad atleis. Žmogus dirba toliau. Norvegui taip niekas nepadarytų. – Taip yra todėl, kad kalbos nesuprantate ir negalite savo interesų apginti? – Ne tiek dėl kalbos, kiek dėl įstatymų nežinojimo. Rudenį mirė mano tėvas, aš buvau išvažiavęs į Lietuvą porai savaičių, už kurias, žinoma, niekas man nemokėjo. O pasirodo, kad už penkias darbo dienas artimo žmogaus mirties atveju jie privalo sumokėti 100 %, tačiau to nepadarė. Nepatinka – kitas laukia tavo darbo vietos. Nepasiskųsime, nes esame emigrantai. – O kaip profsąjungos? – Tie, kurie čia nusprendę likti ir kurti savo gyvenimą, mokosi kalbą, stoja į profsąjungas. Taip, čia jos labai stiprios ir gina darbuotojų interesus. Tad darbdavys paprastai tokio žmogaus neapgaudinėja. Keisti man žmonės, kurie gyvena čia jau daug metų, perka namus ir dešimt žodžių temoka. – Ar norvegų kalba garantuoja geresnę, bent jau sausą ir šiltą darbo vietą, didesnį atlyginimą? Taip. – Tai bet kas gali bandyti? – Laimę visur gali rasti, o gali ir nerasti. Visokių žmonių čia teko sutikti: ir policininkų, ir muitininkų, firmų vadovų. Krizė savo padarė. Tai vienas buvęs kažkokios įmonės prezidentas Latvijoje čia keturis mėnesius be darbo sėdėjo. Teko jam ir žuvies nunešti, ir kitaip padėti. Žmogus tą žuvį vandenyje kepė, nes aliejui pinigų neturėjo. Išbadėjęs buvo. Daviau duonos, pinigų, sakiau, kai galėsi, atiduosi. O ką žmogui daryti, kai trys mažametės dukros, žmona, kreditas paimtas, butas nupirktas? Vargo žmogus. O vėliau pasisekė, įsidarbino, gavo ilgalaikį kontraktą. Už tris vaikus per metus 100000 kronų (apie 43 000 Lt) išmoką gavo. Jis tris dienas girtas vaikščiojo iš to džiaugsmo. O kai žmonai 50000 kronų nusiuntė, tai ji išsigando, kad vyras banką apvogė (šypsosi). | ||||||||||
| ||||||||||
