Ar ECTS Lietuvos akademiniam švietimui atneš pokyčius? Užsienyje studijuojančių lietuvių nuomonės
|
©dreamstime.com Pernai pagal Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatymą numatyta pradėti taikyti naująją kredito sampratą. Apie Europos kreditų perkėlimo ir kaupimo sistemą (ECTS), prie kurios bando pereiti visa Europa nuo Bolonijos deklaracijos pasirašymo 1999 m., Lietuvoje vis daugiau diskutuojama iš esmės, o tam suburti Lietuvos aukštųjų mokyklų atstovai – nacionalinio projekto ekspertai – baigia ruošti rekomendacijas kokybinei kaitai. Nacionalinės reikšmės ECTS projektas neretai pavadinamas vieninteliu keliu į akademinės bendruomenės tarpusavio susikalbėjimą Lietuvoje ir su savo užsienio partneriais. Tuo tarpu studentams jis turėtų sietis su kokybiškai kitokiu pasiekimų vertinimu, kitaip organizuojamomis studijomis ir apskritai – kiek kitokiu požiūriu į studentą. O kaip yra iš tiesų? Ar tikrai kitų Europos šalių universitetuose, kur jau veikia ECTS, išvykę mūsų studentai tai pajunta? Kokius pokyčius jie pastebi ir ko norėtų savo šalyje? Būtent tai ir paprašėme įvertinti studijavusiųjų svetur.
Antanas Stonkus (Vilniaus universiteto Fizikos fakulteto magistras, studijavęs Kopenhagos universitete). Skirtumas tarp universitetų čia ir ten yra nežmoniškai didelis. Kopenhagoje jaučiama per daugelį metų sutvarkyta mokymo sistema. Visų pirma, visiškai kitoks dėstytojų požiūris į darbą. Jaučiama, kad dėstytojai ateina į paskaitas iš tikrųjų norėdami būti čia ir dėstyti tuos dalykus. Lietuvoje dėstymo krūviai dažnai yra skirstomi taip, kad tiesiog reikia, jog kažkas išdėstytų vieną ar kitą dalyką. Ten kiek kitokia ir laiko paskirstymo sistema – dėstomi vos keturi dalykai per semestrą. Iš karto kontrastas su Lietuvos studijomis, kur paprastai tekdavo lankyti po šešis-septynis dalykus. Mano manymu, labai didelė problema, kad perėjimas prie ECTS Lietuvoje yra matomas tik kaip kreditų padauginimas iš pusantro. Esu įsitikinęs, kad ne taip turi būti vykdoma pertvarka. Šalia jau išvardintų dalykų (dėstytojo požiūrio į darbą ir galimybių jam dėstyti tik tai, ką jis nori dėstyti bei tinkamo krūvio paskirstymo), trūksta dar ir realaus kontakto studentas-dėstytojas. Rodos, smulkmena, bet Danijoje studentai į dėstytoją kreipiasi vardu ir sako „tu“. Ten rangas ar laipsnis visiškai nesvarbu – tai tarsi palyginimas, jog jiems esmė realūs, o ne formalūs dalykai.
Rima Čiurlytė (Vilniaus kolegijos Agrotechnologijų fakulteto studentė, studijavusi Nitros Žemės ūkio universitete, Slovakija). Šiame universitete veikia ECTS sistema ir tai jau matyti nuo pirmos studijų dienos. Studijų organizavime labiausiai atsižvelgiama į dėstytojų ir studentų laiką. Mūsų - Erasmus studentų - tvarkaraščiai buvo derinami tarp konkretaus dalyko dėstytojo ir studento. Buvo ieškoma tinkamiausio ir patogiausio laiko, kurio metu galėtų vykti paskaitos, praktiniai užsiėmimai. Tiesa, kad dėstytojas nustatydavo paskaitos trukmę pagal kreditus. Į studentą žiūrima rimtai. Labai vertinamos jo žinios ir tobulėjimas. Dėstytojo-studento santykis yra draugiškas ir artimas, bet tik tiek, kiek reikia, kad būtų pasiektas maksimalus rezultatas mokymosi srityje, t. y. tiek studentas, tiek dėstytojas turi būti patenkintas savo darbo rezultatais.
Nerijus Baliūnas (ISM ekonomikos bakalauro absolventas, šiuo metu studijuojantis Rotterdam Erasmus universitete, Olandija).
Visuose universitetuose, kuriuose buvau (Leeds Metropolitan (Anglija), Abertay Dundee Škotija), dabartiniame), veikia ECTS sistema. Jos „buvimas” suprantamas, kai reikia konvertuoti pažymius tarp skirtingų vertinimų sistemų. Anglijoje ir Škotijoje naudojama British undergraduate degree classification ženkliai skiriasi nuo lietuviškos dešimtbalės pažymių sistemos. Tačiau ECTS leidžia suvienodinti pažymius. O tai labai svarbu studijuojant svetur. Studijų organizavimas, sakyčiau, stipriai koreliuoja su universiteto reitingu tarptautiniu lygmeniu. Erasmus šiuo metu vienas pirmaujančių universitetų Europoje ir pasaulyje ekonomikos ir vadybos srityse. Paskaitas dažniausiai veda pasaulinio lygio profesoriai, parašę kalnus knygų, daug kviestinių lektorių, kurie užima aukštas pozicijas savo srityse. Studentui suteikiama daug informacijos ir, tuo pačiu, daug laisvės (pvz. dėliojantis tvarkaraštį). Paskaitų nėra daug, daug po-paskaitinio darbo. Iki Erasmus – ISM’ui trūksta pasaulinio lygio dėstytojų ir kiek daugiau su mokslu integruotų praktinių užsiėmimų (workshopų įmonėse ir pan.). Kristina Aksamitaitė (Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto magistrantė, šiuo metu studijuojanti Alcalos universitete, Ispanija). ECTS aš tapatinu su kreditais. ECTS kreditus suvokiu kaip studentui priskirtą tam tikrą darbo krūvį, būtiną įgyvendinti numatytus studijų siekius. Kalbėdama apie darbo krūvį tikriausiai pabrėžčiau laiką, per kurį studentas gali įgyti tam tikras kompetencijas ir įgyvendinti visus mokymosi etapus: savarankiškas mokymasis, paskaitos, praktika, seminarai, egzaminai. Kiekvienas dalykas, kurį rinkausi, turi ECTS kreditus, kuriuos vėliau įskaitys Vilniaus universitetas. Taip pat kiekvieno dalyko dėstytojas pateikia aiškų aprašą, kuriame nurodytos atsiskaitymų datos, suformuluotos viso semestro užduotys, paaiškinta, kas sudaro galutinį pažymį, pateikiama literatūra, studentams keliami reikalavimai ir pan. Praėjo vos daugiau nei savaitė, kai pradėjau lankyti paskaitas čia, todėl labai sunku dar vertinti sistemą ir universitetą. Vis dėlto situacijai iliustruoti galėčiau pateikti tokį pavyzdį: „Kas yra pinigai? Kokia jų vertė?“, - laikydamas rankoje monetą filosofiškai paklausė dėstytojas ir, numetęs pinigą ant grindų, pridūrė, kad šį semestrą mes nestudijuosime ekonomikos, o bandysime suprasti ir analizuoti politinius procesus. Tokia pradžia atrodė daug žadanti... Bet netrukus tas pats dėstytojas nepaliaujamai ėmė stebinti. Kai pasakiau, kad esu iš Lietuvos, daktaro laipsnį turintis dėstytojas pasidomėjo, kokia kalba savo šalyje studijavau. „Lietuvių“, – atsakiau. „O kaip vadinasi lietuvių kalba?“, – paklausė jis. Supratęs, kad liko nesuprastas, dėstytojas bandė taisyti padėtį – neva, Lietuvoje galėjau studijuoti, kad ir rusų kalba... Kol kas nesupratome – ar tai tiesiog nežinojimas, ar kalbos barjeras, ar bandymas patikrinti studentus, ar koks nors sunkiai suvokiamas humoras... Vis dėlto ne viskas taip paprasta. Paskaitos ispanų kalba – kol kas yra nemenkas iššūkis, ir čia jau studentams iš užsienio nenuolaidžiaujama. Dėstytojo ir studento santykis? Man susidarė įspūdis, kad dažniausiai bendraujama, kaip su lygiaverčiu pašnekovu. Dažnas dėstytojas atrodo daug labiau atsipalaidavęs nei Lietuvoje, laisviau, betarpiškiau bendrauja su studentais. Apibendrinant, ECTS sistema leidžia tarptautiniu mastu įsivertinti pažymius ir taip suvienodinti kriterijus skirtingų šalių studentams. Tai veda prie stipresnio universiteto patrauklumo užsienio studentams. | |||||||||
| |||||||||
