Mokslo ir technologijų pasaulis

Kai kas tai vadina chemijos eksperimentu, kuriam reikia muilo burbulų ir mistiškųjų HHO dujų (angl. – oxyhydrogen) – sprogaus vandenilio ir deguonies mišinio – burbulų viduje. Žinoma, mėginti atkartoti eksperimentą namų sąlygomis – nerekomenduotina.

Kad įvyktų sprogimas, tereikia muilo burbulą ar putą iš tokių burbulų įkaitinti, uždegti. Vaizdo siužete du žilstelėję kiemo mokslininkai driokstelėjimą „sugeneravo“ muilo burbulų ir HHO dujų mišinį padegę litavimo lempa.

Vandens elektrolizės metu išgaunamos HHO dujos (pirmąsyk jas 1800 m. tokiu būdu išgavo Viljamas Nikolsonas [William Nicholson]) sprogsta įkaitusios iki 570ºC. Pasiekusios tokią temperatūrą, dujos akimirksniu užsiliepsnoja (sprogsta), o degimo metu pasigirsta ne tik galingas akustinis trenksmas, bet ir išsiskiria energijos bei vandens garų debesėlis.

HHO dujos kadaise buvo panaudotos kaip pirmas dujinis mišinys metalui virinti. Siekiant išvengti oksidavimosi liepsnų ir sprogimų, vandenilis ir deguonis šiam mišiniui maišomas santykiu 4:1 arba 5:1.

HHO dujų atmaina yra laikomos ir legendomis apipintos vadinamosios Brauno dujos. Tai – taipogi vandenilio ir deguonies mišinys (nurodomas santykis – 2:1, beje, kaip ir vandens), kuriuo gali būti varomi automobiliai. Prisimenate laikas nuo laiko atgyjančias legendines istorijas, jog kažkam yra pavykę sukurti vandeniu varomą automobilį? Tas „vanduo“ – tai tos pačios Brauno dujos. Tiesa, pagrindinis kritikų argumentas prieš šią idėją yra toks: energijos tokiam mišiniui sukurti reikia daugiau nei jos išskiriama degimo metu.