Paukščių Tako mįslės. 3 d. Penketas keisčiausių objektų mūsų galaktikoje
|
"Žydrųjų atgimėlių" žvaigždžių spiečiaus egzempliorius dailininko akimis
©io9.com Beprecedentis trigubas žvaigždės „V838 Monocerotis“ žybsnis. Reti kamuoliniai žydrųjų žvaigždžių spiečiai, kurie, kaip manoma, yra atgimę. Neregėtas Paukščių Tako centre tūnančio monstro – supermasyvios juodosios skylės Šaulio A* apetito kuklumas. Monstro panosėje sugebėjusi gimti žvaigždė-sprinterė S2. Ir mįslingoji viešnia iš praeities – vien tik iš vandenilio ir helio sudaryta žvaigždė, kokių būdavo tik visatos kūdikystėje, tuoj po Didžiojo sprogimo. Apie visa tai – trečiojoje ciklo „Paukščių Tako mįslės“ dalyje. Trigubas „V838 Monocerotis“ žybsnis 2002-ųjų vasarį ši iki šiol nežinota žvaigždė, nuo Žemės nutolusi per 20 tūkst. šviesmečių, staiga įgijo tokį šviesį, koks mūsų Saulę pranoktų milijonus sykių. Po mėnesio beprecedentis žybsnis pasikartojo. Taip pat ir dar po mėnesio, 2002-ųjų balandį. Iš pradžių buvo spėjama, jog tai – nova: baltoji nykštukė, kuri medžiagą iš kaimyninės žvaigždės siurbia tol, kol įvyksta termobranduolinis sprogimas. Tačiau novoms trijų sprogimų serija, o po to stojanti ramybė, nėra nebūdinga... Ar tai buvo itin retai matoma milžiniškos žvaigždės egzistencijos pabaiga? O gal dviejų susidūrusių žvaigždžių agonija? O gal žvaigždė prarijo tris gigantiškas planetas? Vienas iš tikrai žinomų dalykų – sprogimo šviesą atsispindėjo mįslingąją žvaigždę supantis dulkių ūkas, sprogimų metu kaitaliojęs spalvas ir stebėtojams dovanojęs reto grožio kosminių šviesų spektaklį. „Žydrieji atgimėliai“ Paukščių Take apstu tankių kamuolinių spiečių – sferos pavidalo santalkų, kurias sudaro senos, raudonos, maža mase pasižyminčios žvaigždės, daugelio kurių amžius viršija 10 mlrd. metų. Tačiau astronomai mūsų galaktikoje yra atradę ir keletą netipinių kamuolinių spiečių, kurie spindi žydrai-balta šviesa, leidžiančia manyti, jog juos sudaro kažkas ypatingai karšto, jauno ir šviesaus. Manoma, jog šių „žydrųjų atgimėliai“ (angl. – „blue stragglers“) amžius yra panašus į raudonųjų žvaigždžių spiečių amžių. Skirtumas tik tas, jog žydros spalvos spiečiams (tiksliau, jas sudarančioms žvaigždėms) kažkokiu būdu pavyko... atjaunėti. Galbūt siurbiamos kaimyninių žvaigždžių medžiagos sąskaita (žydrieji vampyrai?), galbūt susidūrus ir į vieną susiliejus dviem senoms raudonoms žvaigždėms... Pernelyg kukli rajūnė Šaulio A* Šaulio A* yra radijo bangų šaltinis pačiame Paukščių Tako centre. Spėjama, jog tai – gigantiška juodojo skylė, kurios masė Saulės masę viršija 4 mln. kartų. Kai kuriose galaktikose tokia supermasyvi juodoji skylė būtų bauginantis spinduliuotės šaltinis, skleidžiantis ne tik regimojo spektro, bet ir rentgeno spindulius. Tačiau mūsų galaktikos „baubo“ istorija – kiek kitokia. Galbūt švytėjimo nėra todėl, jog Šaulio A* supa gerokai skurdesni tarpžvaigždinių dujų telkiniai, ir rajūnė-milžinė paprasčiausiai neturi kuo pasmaguriauti. Tačiau net ir tokiu atveju spinduliuotės trūksta – ji turėtų būti intensyvesnė. Galbūt daugiau atsakymų pateiks netolimoje ateityje (per kelerius ateinančius metus) prie supermasyvios juodosios skylės pernelyg pavojingai priartėsiantis kaimyninis dujų debesis. Sprinterė S2 Taip trumpai, drūtai ir aiškiai vadinama greita, intensyviai deganti, žydrai-balta žvaigždė, apie kurią yra ką papasakoti. Reikalas tas, jog ji skrieja... tik ką minėto Šaulio A* panosėje, o jos greitis siekia beveik 2 proc. šviesos greičio – apie 5 tūkst. km/s. Kadangi žvaigždė-sprinterė yra labai arti supermasyvios juodosios skylės, pastarosios gravitacija turėtų suryti dujų debesis dar iki to momento, kai iš jo pradės formuotis naujos žvaigždės. Šiuo atveju nelabai aišku, kaip pavyko pasaulį išvysti S2 žvaigždei, kai gimtasis jos ūkas yra taip pavojingai arti visagalio monstro. Manoma, jog S2 žvaigždei – ne daugiau nei 10 mln. metų (palyginkite su mūsų Saule – vidutinio amžiaus žvaigždžių populiacijos dama, kuriai priskaičiuojama apie 4,5 mlrd. metų). Toks jaunas S2 amžius paneigia galimybę, jog ji galėjo atklysti iš toliau – labiausiai tikėtina, jog ji ir gimė tiesiog supermasyvios juodosios skylės „panosėje“. Žvaigždė-grynuolė SDSS J102915+172927 Daugelis žvaigždžių nūdien yra sukaupusios nei per dideles, nei per mažas sunkiųjų elementų atsargas, kurios kildinamos iš ankstesnių žvaigždžių generacijų. Tačiau už 4 tūkst. šviesmečių žvaigždei SDSS J102915+172927 tai negalioja. Pernai aptikta žvaigždė yra švarutėlis vandenilio ir helio kokteilis – be jokių sunkiųjų elementų priemaišų. Apskritai, ne vandenilio ir ne helio žvaigždėje yra tik... 0,00007 proc. Tokia savo sudėtimi žvaigždė panaši į pirmykštę medžiagą, susiformavusią netrukus po Didžiojo sprogimo. Manoma, jog tokių švarių dujų debesys, kuriuose nėra nei anglies, nei deguonies, nei šio to sunkesnio, gali gimdyti tik kolosalaus dydžio, tačiau labai trumpaamžes žvaigždes. Kokiu būdu susiformavo anomalioji SDSS J102915+172927, kol kas negali paaiškinti niekas. Parengė Saulius Žukauskas, Ankstesnės ciklo dalys: | ||||||
| ||||||