Mokslo ir technologijų pasaulis

Tarkim, asteroidų eksploatacija susidomėjusi bendrovė (tai gali būti ir tik ką įsteigta „Planetary Resources“) iškelia į kosmosą visą flotilę kosminių teleskopų kosminėms uoloms, kuriose gausu naudingųjų iškasenų, aptikti, nuskraidina į jas reikiamą techniką ir sėkmingai sau semia tuos išteklius. O paskui? Ar gali bendrovė į tas protoplanetinio ūko liekanas pareikšti nuosavybės pretenzijas? Parduoti tai, ką iškasė? O gal asteroidai ir juose glūdintys resursai – visiems priklausantis dangaus paveldas? Gal kiekvienas gabalėlis yra neįkainojamas ir turėtų būti saugomas? Dėl galybės priežasčių, teisiniai asteroidų kasybos aspektai yra ne mažiau keblesni nei technologiniai. Ir vis dėlto, ar galima kasinėti asteroidus?

„Pagal įstatymą, kosmoso teisinėse normose kasinėti asteroiduose ar kur nors kitur niekas nedraudžia, – aiškina Džordžo Vašingtono universiteto, Kosmoso politikos instituto kosminės teisės ekspertas Henris Hercfeldas (Henry Hertzfeld). – Tačiau yra aibė kitų neatsakytų klausimų.“

Pirmiausiai, labai svarbus yra skirtumas tarp teritorijos nuosavybės ir išteklių nuosavybės. Tai yra skirtumas, vadovaujantis kuriuo, niekam negali priklausyti vandenynai, tačiau juose žvejojamos žuvys gali būti kieno nors nuosavybė. Panašu, jog tik ką įsteigta „Planetary Resources“ planuoja „gaudyti tas žuvis“ ir neketina teikti pretenzijų įsigyti asteroidą kaip nekilnojamo turto vienetą.

„JAV nuskrido į Mėnulį, prisirankiojo ten šimtus kilogramų mėnulio uolų, ir dabar tos uolos priklauso JAV, – pastebi Artas Dula (Art Dula), Hiustono teisės mokykloje dėstantis kosminės teisės kursą. – Mineralų gavyba nereikalauja suvereniteto paskelbimo ar nekilnojamo turto įsigijimo.“

Ginčų dėl kosminio turto pagrindas – 1967 m. priimta Tarptautinė Kosmoso Sutartis, Šaltojo karo reliktas, draudžiantis steigti kolonijas ar skelbti suvereniteto (nuosavybės) teises Mėnulyje ar kuriame nors kitame dangaus kūne. Privačios kompanijos nebūtinai to siekia, tačiau Sutartyje numatoma, jog valstybės moderuoja ir reguliuoja tokių kompanijų veiklą ir prisiima atsakomybę už bet kokią blogą tokios veiklos baigtį (pvz., asteroido išteklių gavyba gali pakeisti asteroido skriejimo trajektoriją, o tai gali baigtis blogai).

„Atsakomybės faktorius, taip pat, kaip ir Federalinės aviacijos administracijos išduodama licencija bei saugumo iššūkiai, ko gero, bus esminės „Planetary Resources“ problemos, puoselėjant planą pradėti gavybos procesus asteroiduose, – sutinka ir A. Dula, ir H. Hercfeldas. Anot pastarojo, viena iš galimų išeičių – bendradarbiavimas su NASA ar kitomis kosmoso agentūromis. Kosmoso entuziastas ir verslininkas Piteris Diamanidis (Peter Diamandis), vienas iš „X Prize“ konkurso įkūrėjų ir vadovų, antradienį pareiškė, jog kompanija vadovausis tiek viešaisiais, tiek privačiais interesais.

„Jei gali įtikinti Vyriausybę, jog misija tenkins viešąjį interesą ir pakviesti ją būti projekto partnere, tada tavo pasirinktas kelias yra gana įprastas verslo kelias, – komentuoja H. Hercfeldas. – Jei prie projekto prisijungia ir Vyriausybė, nebereikia jokių licencijų. Viską prižiūri ir atsakomybę bei rizikas prisiima Vyriausybė.“

Tačiau kai kurie kosmoso kolonizavimo idėjos šalininkai argumentuoja, jog dangaus kūno įsigijimas yra būtina sąlyga, siekiant tokio tipo nekilnojamąjį turtą pradėti eksploatuoti. Dar praėjusį mėnesį liberalių pažiūrų Konkurencingo verslumo institutas („Competitive Enterprise Institute“) pasiūlė, jog JAV pripažintų už planetos ribų esančios nuosavybės teises ir taip paskatintų kosminės industrijos vystymąsi. Tačiau H. Hercfeldas tai įvardija kaip bereikalingą manevrą.

„Kiek bendrovių yra įsigijusios žemę, ant kurios stovi jų pastatai? Daugelis jų žemę nuomoja, be to, dažnai tokią situaciją laiduoja ir savivaldybių administracijos, patvirtinančios, jog toks nekilnojamo turto (žemės) statusas yra teisėtas, – pasakoja H. Hercfeldas. – Kažko panašaus galima imtis ir kosmose… Tik savivaldybes čia galėtų pakeisti Jungtinės Tautos (JT) ar koks nors dvišalis ar daugiašalis susitarimas. Ir viskas. Žemės nuosavybės klausimas yra antraeilis.

Anot A. Dulos, išteklių nuosavybės klausimas taipogi neturėtų būti kliūtis. „Jei rizikuoji savo gyvybe ir materialiniu turtu, ketindamas skristi į kosmosą ir eksploatuoti ten uolas ar mineralus, nėra jokios priežasties, dėl kurios jos tau negali priklausyti. Juk „Apollo“ misijose surinkti Mėnulio grunto mėginiai priklauso JAV.“

Situacija dabar yra tokia, jog JAV yra vienintelė šalis, namo parsiskraidinusi kosminių objektų, kokios vertės jie bebūtų. Japonai pernai ant vieno iš asteroidų nutupdė zondą „Hayabusa“ ir paėmė asteroido mėginių, tačiau jų vertė – grynai mokslinė ir jokiu būdu ne komercinė. O štai parsiskraidinti Žemėn tonas platinos, vandens ar bet kokių kitų gamtinių išteklių – jau visai kita istorija. Ir teisiniai dalykai šiuo klausimu kol kas nėra sureguliuoti.

Nepaisant nuosavybės teisių, tam tikrų perspektyvų teikia Gregorijaus Nemico (Gregory W. Nemitz) ir „Eros Project“ atvejis. G. Nemicas paskelbė įsigijęs prieš keletą mėnesių palei pat Žemę praskriejusį asteroidą „433 Eros“ – vieną iš stambiausių netoli Žemės orbitos skriejančių asteroidų, kuriame, kaip manoma, yra gausūs aliuminio, geležies, kalio ir magnio, taip pat kitų metalų ištekliai. „Eros Project“ tikslas – asteroido paviršiuje įsteigti kasybos koloniją.

Įdomu yra tai, jog 2000-2001 m. NASA zondas „NEAR Shoemaker“ pasiekė asteroidą „433 Eros“ ir nusileido ant jo paviršiaus. G. Nemicas NASA’ai pateikė sąskaitą už zondo parkavimą. Jo ieškinys, tiesa, buvo atmestas, tačiau NASA argumentai ir nuorodos į Tarptautinę Kosmoso Sutartį byloja, jog kosmosas ir kosminiai objektai „nėra nacionalinio ar privataus nusavinimo subjektai“.

Kol bendrovė „Planetary Resources“ nemėgins įsigyti eksploatuosiamų asteroidų, šis klausimas gali ir neiškilti. Tačiau sunku įsivaizduoti, ko reikėtų imtis kompanijai, jei konkurentai staiga imtų ir pamėgintų kokiu nors būdu (kad ir įsigyjant asteroidą) perimti kasybos teises.