Mokslo ir technologijų pasaulis

Sovietmečiu iš miškų buvo genama drebulė, netgi beržas. Žalią gatvę turėjo vienarūšiai eglynai. Šiandien gamtosaugininkai saugomose teritorijose siūlo naikinti ne tik juos, bet ir raudonųjų ąžuolų giraites. Neva šie svetimžemiai medžiai išstums vietines rūšis ir užkariaus visus miškus.

Pasiūlė iškirsti ąžuolus

Prie įvažiavimo į Dusetų girią auga gražus jauno ąžuolyno gojelis. Prie pat kelio pasodinta raudonųjų ąžuolų, toliau auga paprastieji ąžuolai. Vienas kitas raudonasis įžirgliojęs ir giliau į ąžuolyną. „Viso šio gojelio – truputį daugiau nei hektaras“,– patikslino Rokiškio miškų urėdas Rimantas Kapušinskas.

Vieni ąžuoliukai – žmogaus ūgio, kiti — jau kur kas aukštesni: pasodinti jie prieš gerą dešimtį metų.

Ąžuoliukų gojelis, kaip ir visa Dusetų giria patenka į Sartų regioninį parką. Beveik tūkstanties hektarų ploto didžiąją dalį miško užima Dusetų girios botaninis-zoologinis draustinis, kitą dalį – Vosynos gamtinis rezervatas (200 ha), rekreacinės zonos ir kitos funkcinės paskirties saugomos teritorijos. Tad tvarka girioje – gamtosaugininkų. Visa miškininkų veikla joje orientuota į čia aptinkamų augalų, grybų, samanų, kerpių, vabzdžių, moliuskų ir kitų rūšių išsaugojimą ir ypatingą biologinės įvairovės gausinimą. Čia ribojami kirtimai, kai kurie jų būdai ir vykdymo laikas, gausinamas negyvos medienos kiekis medynuose, įgyvendinamos specialiosios tam tikroms rūšims pritaikytos gamtosaugininkų suprojektuotos priemonės.

Prieš metus, pavasarį, Rokiškio miškų urėdija sulaukė Dusetų girios gamtotvarkos plano projekto. Jį Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos (VSTT) užsakymų parengė VšĮ „Gamtos paveldo fondas“. Projekte siūloma iškirsti Dusetų girioje augančius dešimties metų ąžuoliukus.

Tiesa, ne visus – tik raudonuosius. Raudonasis ąžuolas nuo paprastojo mažai kuo skiriasi. Panašaus medienos kietumo, lajos, lapų iškarpymo, tik rudenį šie nusidažo ryškesniu raudoniu.

Būtų puošmena, kaip šermukšniai ar ievos miške. Juk kuo įvairesnių medžių jame yra, tuo jis gražesnis ir vertingesnis.

Nors raudonajam ąžuolui nereikia tokios geros, kaip paprastajam ąžuolui, žemės, jis ir auga greičiau, šių ąžuolų įveisimas ir išauginimas kainuoja kur kas daugiau nei kitokios rūšies miško auginimas. Brangesni nei kitų medžių ąžuolų sodmenys, daugiau kainuoja jų sodinimo, vėliau – ugdymo darbai. O kur dar jų apsauga nuo žvėrių. Ąžuoliukai Dusetų girioje dar ir šiandien tebėra po specialiais gaubtais: raudonuosius ąžuolus žvėrys mėgsta labiau nei paprastąjį. „Vienam hektarui ąžuolo jaunuolyno išauginti reikia ne mažiau nei 20 tūkstančių litų“,– apskaičiavo Rokiškio miškų urėdas. Jie — kaip į balą?

„Nekirsime ąžuoliukų. Ne tik todėl, kad urėdijos pinigai nesimėto. Vandalizmas kirsti tokius ąžuoliukus“,– gamtotvarkos plano netvirtino Rokiškio miškų urėdas R. Kapušinskas.

Yra ne vietinės kilmės

„Tai yra ne vietinės kilmės – invazinė rūšis“,– paaiškino, kodėl jis siūlo iškirsti raudonuosius ąžuolus Dusetų girios gamtotvarkos plano autorius, VšĮ „Gamtos paveldo fondas“ projekto vadovas Zenonas Gulbinas.

Tačiau, kokią konkrečią žalą saugomai teritorijai daro raudonieji ąžuolai, projekto autorius siūlė klausti Sartų regioninio parko vyriausiosios ekologės Daivos Norkūnienės. „Ji yra šio plano ekspertė“,– patarė projekto autorius.

„Raudonieji ąžuolai pasodinti botaniniame – zoologiniame draustinyje, jie gali nustelbti vietinių saugotinų augalų rūšis“,– pastebėjo D.Norkūnienė.

Jos teigimu, raudonojo ąžuolo lapai ilgai nesiskaido, tad po jais niekas nebeauga. Tačiau lapai ilgai guli ir po paprastuoju ąžuolu. „Paprastasis ąžuolas yra vietinė rūšis ir visa ekosistema prie jo yra prisitaikiusi. Tuo tarpu raudonasis ąžuolas yra ne vietinė rūšis ir po truputį ji tampa invazine“,– pakartojo Sartų regioninio parko vyriausioji ekologė D. Norkūnienė.

Todėl raudonieji ąžuolai, pasak jos, naikintini kaip ir lubinai, kurie yra taip pat gražūs, tačiau vietinėms rūšims – pavojingi.

Tiesa, Sartų regioninio parko ekologė pripažino, jog Dusetų girioje raudonųjų ąžuolų invazijos, lietuviškai tariant, plitimo nustelbiant kitas augalų rūšis dar nėra, kadangi ąžuoliukai dar jauni ir neaugina gilių. Tačiau, neabejotina, – augins ir plis.

Sartų regioninio parko vyriausioji ekologė apgailestavo, jog miškininkai netvirtina Dusetų girios gamtotvarkos plano, ir šis įstrigo.

Nėra naikintinų augalų sąraše

Tuo tarpu Miškų instituto ekologijos skyriaus vedėjas Vidas Stakėnas teigia, jog raudonasis ąžuolas nors ir buvo įvežtas iš Amerikos, Lietuvoje nėra pripažinta naikintina rūšimi. „Raudonasis ąžuolas nėra įtrauktas į Aplinkos ministro įsakymu patvirtintą invazinių augalų sąrašą“,– pasakė jis.

Invazinių augalų sąrašas yra oficialus dokumentus, kurį parengia ir ministrui tvirtinti teikia tam specialiai sudaryta ekologų ir gamtosaugininkų komisija. Prieš tai ji apsvarsto kiekvieno iš svetimos žemės kilusio ir Lietuvoje augančio augalo grėsmes bei pateikia motyvus, kodėl vienus jų galima įsileisti į miškus, kitų – ne.

„Jeigu pradėsime naikinti visus ne vietinės kilmės augalus, reikėtų išnaikinti ne tik kalnines pušis, kuriomis buvo apsodinta visa Nerija, raudonuosius ąžuolus, kurių yra bene kiekviename parke, bet ir iš ūkininkų laukų rapsus, bulves –šios juk taip pat iš Amerikos“,– sakė vienas šios komisijos narių V. Stakėnas.

Raudonasis ąžuolas, jo teigimu, – ne uosialapis klevas, kurio sėklas išnešioja vėjas, todėl jis neseniai buvo įtrauktas į invazinių augalų sąrašą. „O jei raudonojo ąžuolo vieną kitą gilę kėkštas kur nuneš, galima daigelį, jei toje vietoje nenori ąžuolo, išrauti“,– aiškino motyvus, kodėl raudonasis ąžuolas nebuvo įtrauktas į naikintinų augalų sąrašą V.Stakėnas.

Medžiai neskraido

Raudonųjų ąžuolų yra ne tik Dusetų girioje. Jų yra ir kitų urėdijų miškuose. Pavyzdžiui, Alytaus miškų urėdijos Dzirmiškių girininkijoje jų yra apie 2,5 ha. Ąžuolams Dzirmiškių miške – jau per 60 metų, jie žydi ir barsto giles, tačiau raudonųjų ąžuolų plitimo niekas nepastebėjo. „Yra vienas kitas savaiminukas“, – neneigė Alytaus miškų urėdas Vytautas Zelenius. Tačiau kovoti su raudonųjų ąžuolų invazija jam neprireikė. Daugiau kaip šešiasdešimt metų raudonieji ąžuolai auga ir ąžuolų žemėje – Kėdainių miškuose.

Išgirdęs klausimą, ar raudonasis ąžuolas savaime nesisėja ir neplinta, ąžuolynų šeimininkas Juozas Girinas nusijuokė: „Medis nelaksto. Tas procesas yra lengvai valdomas“,– nuramino jis.

Kėdainių miškų šeimininko teigimu, nepageidaujamos rūšys gali užkariauti tik netvarkomus ir neprižiūrimus miškus. Pasak jo, netgi uosialapiai klevai veši tik paupiuose ir kituose šabakštynuose. „Pasodinome kultūras ir išnyko tas uosialapis“,– nematė problemos patyręs miškininkas.

„Kirsti dešimties metų ąžuoliukus? Tai – beprotybė“,– išgirdusi aplinkosaugininkų reikalavimą kirsti raudonuosius ąžuolus pasipiktino Aplinkos ministerijos Miškų departamento Miškininkystės skyriaus vyriausioji specialistė Zita Bitvinskaitė.

Jos įsitikinimu, vienas kitas raudonasis ąžuolas ar jų gojelis tikrai nepakenks jokiam miškui.

Karas prieš raudonuosius ąžuolus, miškininkystės specialistės įsitikinimu, tėra botanikų užgaida. Nors, pasak jos, niekas neįrodė, jog ši medžių rūšis yra invazinė. „Kai kur pavienės raudonųjų ąžuolų giraitės auga jau penkiasdešimt metų. Kur jos išplito?“ – retoriškai klausė miškininkystės specialistė.

Miškų departamento atstovės patarimu, Rokiškio miškininkai raudonuosius ąžuolus Dusetų girioje gali įforminti kaip bandomuosius želdinius, prieš kuriuos kelti kirvio niekas neturės teisės.

Aplinkos ministerijos Saugomų teritorijų ir kraštovaizdžio departamento direktorius Vidmantas Bezaras taip pat negalėjo pasakyti nieko blogo apie raudonuosius ąžuolus. Tačiau, pasak jo, saugomų teritorijų teisės aktai numato, jog saugomose teritorijose, ypač draustiniuose turėtų būti išsaugotas vietinis biotopas. „Bet nebūtina formuoti jį kirviu. Stabdyti raudonųjų ąžuolų plitimą galima ir kitomis priemonėmis“,– sakė Aplinkos ministerijos Saugomų teritorijų ir kraštovaizdžio departamento direktorius V. Bezaras.