Mokslo ir technologijų pasaulis

Nepamirštamas kraštovaizdis, žaižaruojantys ledynai, atšiaurios pūgos ir adrenalinas kraujyje. Sakoma, kad alpinistus traukia būtent šie dalykai, o pagunda dažnai, pasirodo, esanti stipresnė už sveiką protą. Ir tuomet jie rizikuoja savo gyvybe siekdami įveikti pačias nepaklusniausias viršūnes. Išanalizavę nelaimingų atsitikimų statistiką, „Matador Trips“ svetainės žurnalistai sudarė pačių pavojingiausių pasaulio viršūnių penketuką. Beje, daug ką pasakantis faktas – pastaruoju metu „kapinėmis ant pasaulio stogo“ vis dažniau vadinama legendinė Everesto viršukalnė į šį penketą nepatenka...

Eigeris (Šveicarija), 3970 m

Nepaisant to, kad šios viršukalnės aukštis nesiekia 4 km, ji pelnytai pateko į sąrašą, kurio kiti dalyviai yra daugiau kaip dvigubai aukštesni. Priežastis – šiaurinė kalno siena, kurios aukštis viršija 1800 m ir kuri yra praktiškai statmena žemės paviršiui. Ilgą laiką niekas net nebandė užkopti į kalną iš šios pusės. Rimtesni bandymai buvo atlikti 1935 m., o pirmas sėkmingas įkopimas įvyko tik 1938-aisiais. Iki to laiko visų be išimties ekspedicijų dalyviai žūdavo.

Pirmieji viršukalnės užkariautojai, vokiečiai A. Hekmajeris, L. Fjerga ir austrai F. Kaspareka, G. Harrera, gavo apdovanojimus iš paties Adolfo Hitlerio rankų. Kalno viduje nutiestas Jungfrau geležinkelis. Juo važiuojant galima pasigrožėti įspūdingu kraštovaizdžiu. Galinė stotelė, esanti ant Jungfrau kalno šlaito, yra 3454 m aukštyje ir yra pati aukščiausia stotis Europoje. Ne veltui ji vadinasi „pasaulio stogu“. Kartu su aukščiausia masyvo viršūne Jungfrau (4158 m) bei Monchu, (4107 m) Eigeris sudaro įspūdingą trinarę kalnų grandinę, matomą iš labai toli.

Kančendžanga (Nepalas, Indija), 8586 m
Trečias aukščiausias pasaulio kalnas

Nepaisant to, kad pastaruoju metu stebima alpinistų mirštamumo mažėjimo tendencija, to, deja, negalima pasakyti apie Kančendžangos kalną. Pastaraisiais metais tragiškų atvejų skaičius čia išaugo iki 22 % ir mažėti jis nesiruošia.

Kalną sudaro penkios daugiau kaip 8 km aukščio viršukalnės, kurios dar yra vadinamos „sniego lobiais“. Nepaliečiai teigia, kad kopimas į šio kalno viršūnes yra ypač pavojingas dailiosios lyties atstovėms, nes Kančendžanga – tai moteris, kuri svajoja užgožti viską savo grožiu ir netoleruoja savo nuokalnėse jokių varžovių.

Pirmą kartą Kančendžanga pasidavė britams Džordžui Bendui ir Džo Braunui tik 1955 m., praėjus lygiai 50 metų po pirmojo tragiško bandymo. Didžiausią pavojų kopiant į šį kalną kelia nuolatinės sniego lavinos ir ypač nepalankios orų sąlygos.

Nanga Parbatas (Pakistanas), 8126 m
Devintas aukščiausias pasaulio kalnas

Pirmas bandymas įveikti „nuogo kalno“ viršūnę įvyko dar 1895 m., tačiau pasisekė alpinistams tik po 58 metų, 1953 m.. Aukščiausią tašką tuomet pasiekė tik vienas žmogus, tuo metu kai kitas ekspedicijos dalyvis pasuko atgal pasiekęs 7300 m aukštį.

Kopimo sudėtingumu šis kalnas sėkmingai konkuruoja su Čogoriu (K2), kuris yra laikomas pačiu sunkiausiai įveikiamu kalnu pasaulyje. Visos Parbato nuokalnės yra praktiškai statmenos, o pačios garsiausios Rupalio sienos ilgis yra apie 4,6 km. Šioje sienoje žuvo ypač daug alpinistų, dėl to ji dar yra vadinama „žmonių ėdiku“.

Čogoris/K2 (Pakistanas, Kinija), 8611 m
Antras aukščiausias pasaulio kalnas

Šį sudėtingiausią pagal kopimo sudėtingumo lygį kalną 1856 m. atrado Henrio Haveršavo Godvino-Austeno ekspedicija. Kalnas buvo pavadintas K2 – „antroji Karakorumo viršukalnė“, nes ekspedicija ir kitus Karakorumo kalnus žymėjo analogiškai - K1, K3 ir t. t.

Nors į K2 bandyta įkopti jau 1902 m., pirmieji žmonės kalno viršukalnėje atsidūrė tik 1954 m. liepos 31 d. (italai Lino Lacedelis ir Achille Compagnonis). Mirštamumo lygis čia neįtikėtinai aukštas: kas ketvirtas drąsuolis žūsta taip ir nepasiekęs išsvajoto tikslo, kuris yra 8611 m aukštyje. Iš viso šio kalno viršūnėje jau pabuvo 160 žmonių.

Anapurna (Nepalas), 8091 m
Dešimtas aukščiausias pasaulio kalnas

O štai ir pavojingiausias kalnas pasaulyje, pavadintas indų derlingumo deivės vardu. Į jį sugebėjo užkopti tik 130 žmonių. Mirtingumo lygis įkopimo metu čia siekia net 40 procentų. Pirmą kartą šio kalno spąstus pavyko įveikti prancūzams Morisui Ercogui ir Lui Lašenaliui – 1950 m. birželio 3 d.

Didžiausią pavojų alpinistams kelia dažnos lavinos ir nenuspėjamos orų sąlygos. Būtent čia 1997 m. žuvo garsusis rusų alpinistas Anatolijus Bukrejevas, kuris per savo gyvenimą užkopė į 11 didesnio kaip 8 km aukščio kalnų iš 14 egzistuojančių.