Kaip atsirado pirmieji lietuviški pinigai?
|
Pirmos laidos lietuviškas talonas
©Wikipedia Šiemet rudenį sukaks 20 metų, kai atkūrusi nepriklausomybę Lietuva galutinai pasitraukė iš sovietinio „rublio zonos“. Tačiau nei vadinamieji talonai, žmonių vadinti ir „žvėriukais“ dėl juose atvaizduotų gyvūnų, ir „vagnorkėmis“, kadangi jų atsiradimas siejamas su premjeru Gediminu Vagnoriumi, nei litai neatsirado per dieną. Šiandien buvusios Vertybinių popierių leidyklos vyriausiasis dailininkas Kazimieras Paškauskas praskleidžia paslapties uždangą ir pasakoja apie jo suburtos dailininkų grupės darbą kuriant talonus ir ypatingą juos konspiraciją, kurios privalėjo laikytis. Prašė „sugaudyti tą bohemą“„Paskambino man buvęs kolega ir sako: norėčiau su tavimi pasikalbėti, bet niekam nesakyk, kad su manim susitinki. Reikėtų, kad apie tą pokalbį niekas nežinotų“. Iš pradžių pagalvojau, gal jam galvoj kas negerai, kad tokiais žodžiais pokalbį prabilo“, – pradeda pasakojimą apie tai, kaip jis atsidūrė lietuviškų pinigų kūrėjų būryje K. Paškauskas. Jam skambinęs kolega iš „Vyturio“ leidyklos laikų Arvydas Dičius tuo metu jau buvo Vertybinių popierių leidyklos direktorius. „Susitikome. Sako, jau yra įsibėgėjęs talonų kūrimo procesas, bet niekaip aš negaliu jo suvaldyti. Ar nesutiktum dirbti pusę etato leidykloje – pabandyti „sugaudyti tą bohemą“, su kuria susitarti jam niekaip nepavyksta“. Anot K. Paškausko, kolega pasakojo, kad vieną savaitę menininkai – lietuviškų pinigų kūrėjai pažadėdavo, kad kitą savaitę jau pateiks vadovui darbus, bet po savaitės paaiškėdavo, jog į priekį nė nepasistūmėta. Kadangi dirbti su menininkais jam jau buvo tekę, K. Paškauskas sutiko. „Jau buvo sugalvotas pirmųjų talonų – „vagnorkių“ formatas, jau buvo piešinių apmatai, bet dar nebuvo tinklelių, reikėjo „suvesti spalvas“, numerius uždėti. Taip pat reikėjo prižiūrėti spaudą ir sugaudyti žmones“, – prisimena dailininkas.
„Šiaip taip aš juos sugaudžiau. Įdomiausia buvo su R. Michnevičiumi, kuris kūrė „vienetą“ ir „trejetą“ (talonų nominalai – red. past.). Jis mano kaimynas buvo ir žinojau, kad jis turi kelis mažus šuniukus, kuriuos veda pasivaikščioti į tą patį kalną, kur ir aš vedu savo šunį pasivaikščioti. Žinojau laiką, kada jis juos vedžioja, tai aš irgi tuo metu su savo šunimi ant to kalno. Labas, sakau, Raimundai, kaip ten tie mūsų pinigėliai juda į priekį? Nepatogiai pasijunta, sako, „greitai aš jau juos padarysiu, atnešiu, va, rytoj jau gal ir užbaigsiu“. Kitą dieną aš vėl ant to kalno. Tai vėliau jis pradėjo keisti savo pasivaikščiojimų laiką“, pasakoja K. Paškauskas. Jo teigimu, ne lengviau buvo „sugaudyti“ ir kitus dailininkus. „Niekaip aš nesurandu Valantino, kuris piešė lūšį. Ir vieną savaitgalį išvažiuoju į Palangą. Einu, žiūriu, Valantinas vaikštinėja. Sakau, klausyk, ką tu čia dabar? Juk tu turi atiduoti man piešinius, jau bankas spaudžia. Sako, nepyk, jam reikia muilinę guboją ar ką nupiešt, o ji niekur kitur neauga, tik Palangoj. „Tai vaikštau po pliažą, ieškau, kaip ją nupiešti“. Bet K. Paškauskui, jam vis dėlto pavyko vargais išpešti iš nuolat vėluojančių dailininkų visus piešinius. Jam teko prižiūrėti ir technologinius procesus. Viską darė rankomis„Yra eskizinis projektas. Pagal jį tinklelius Dailės akademijoje išbraižė Juras Balkevičius. Tie tinkleliai iš dviejų, trijų buvo kombinuojami, ir kai juos vienus su kitais sumontuoji, išeidavo raštas. Ir kiekvienas tinkliukas buvo daromas kitos spalvos. Ant to rašto būdavo dedamas piešinys su nominalo ženklais. Ir iš to piešinio spaustuvėje (buvo toks spaustuvininkų terminas – K. P. ) reikėdavo „išmušti“, kad tam tikroje piešinio, pavyzdžiui, meškutės, vietoje neliktų tinklelio. Pasižiūri – negerai, perdaryti“, – sako jis ir priduria, kad dabar visus šiuo darbus nesudėtinga atlikti kompiuteriu. Tačiau tuo metu, kai buvo gaminami pirmosios laidos talonai, kompiuterių jie dar neturėjo.
K. Paškauskas prisimena, kad pirmieji talonai buvo pažymėti numeriais su raidėmis „Nr.“, o antros laidos talonams numeriai jau buvo specialiai atvežti iš užsienio. „Kažkuris iš Seimo narių nelegaliai pervežė iš Švedijos nupirkęs visą portfelį tų numeratorių. Jie jau buvo su serijos raidėmis“, – pasakoja vyriausiasis lietuviškų pinigų dailininkas. Bet pirmuosius talonus buvo lengva padirbti, nors tuo metu dar ir nebuvo tokių modernių kopijavimo aparatų, pripažįsta K. Paškauskas. Jo teigimu, „dabar juos padirbti būtų visai paprasta“. Slaptų ženklų buvo nedaugK. Paškauskas pasakoja, kad buvo naudojami magnetiniai dažai – jais buvo spausdinamas Vytis. „Sumaišė juodus dažus su metalo dulkėmis ir juos tarsi buvo galima su magnetu pritraukti. Bet kasininkei patikrinti buvo sunku, reikėjo turėti magnetą. Tik Teismo ekspertizės institute galėjo, bet ir jie kelis kartus mane kvietėsi. Sako, gal gali pasakyti, ar čia „falšyvi“, ar „nefalšyvi“ (netikri ar tikri – red. past..) Magnetą uždeda – lyg kelia, lyg nekelia… Nebuvo jie tokie magnetiniai, kad priliptų prie magneto ir būtų galima neabejojant atskirti. O šviečiančių dažų tai kažkas dėžę nelegaliai atvežė. Ir dar buvo naudojamas popierius su vandens ženklais“, – atskleidžia dailininkas. Jo teigimu, buvo bandoma pagaminti savo popierių su vandens ženklais, tačiau jis lankstomas greitai sudildavo. „O medvilnės, kurios, kad popierius tiktų pinigams spausdinti, reikia dėti daug, neparduodavo. Įtarė Rusija, kad mes pinigus gaminsime. Todėl medvilnę reikėjo labai taupyti“. Jis pasakoja, kad į popieriaus masę taip pat buvo pilama tam tikrų švytinčių plaukelių. Tačiau jie buvo naudojami spausdinant antrą talonų laidą. O maisto ir prekių talonams, kurie buvo naudojami kartu su rusiškais rubliais, buvo naudojamas popierius su dviejų rūšių vandens ženklais. „Vieniems buvo naudojamas popierius su užrašu „Lietuva“ – jį pačiame popierius fabrike ant volo sulitavę gamino, o vėlesniems Gediminas Ruzgys suprojektavo su Gedimino stulpais. O 1992-1993 metų talonams „baldišiukams“ buvo perkamas švediškas popierius, kuriame vandens ženklai yra tamsesni ir šviesesni“, – pasakoja K. Paškauskas. Dailininkas atskleidžia, kad ant kai kurių antspaudų niekam nematant palikdavo ir savo „ypatingą ženklą“ – tai vienoje, tai kitoje vietoje pakrapštydavo su adata. Tai buvo dar vienas apsaugos nuo falsifikavimo būdas. Kažkas jus plagijuoja? Meluok, bet neišduok„Surinkau grupę žmonių, kurie moka gyvūnus piešti. Geriausiai žinduolius piešė Vilius Jurkūnas. Taip kaip mane kažkada kvietė, taip ir aš jį kviečiuosi. Sakau, ateik pasišnekėti, bet turėsi niekam nieko nepasakoti apie mūsų susitikimą. Ir V. Jurkūnas piešė kanopinius, stambiuosius, o mano žmona piešė smulkiuosius“, – pasakoja apie „žvėreliais“ vadintų talonų atsiradimą K. Paškauskas. Jo teigimu, kai kūrė ir leido pirmuosius talonus, buvo pasirašęs, kad 10 metų niekam apie tai nepasakos. Net žmona nežinojo, kuo jis užsiima. „Jai pasakiau, kai reikėjo, kad paukščius pieštų. Sakau, klausyk, čia toks reikalas… O ji: ak, tai štai ką tu dirbi užsidaręs rūsyje“. Dėl to ypatingo slaptumo pasitaikydavo ir kurioziškų situacijų. Pavyzdžiui, V. Jurkūnui kolegos esą net aiškino, jog kažkas jo darbus plagijuoja ir ragino kreiptis į teismą. „Kolegos sakydavo: „Viliau, pažiūrėk, kažkas tavo piešinius plagijuoja, tavo stiliumi dirba“. O jis pakraipo pečiais – tikrai panašūs. Jam sako: „Duok greičiau į teismą, prisiteisi krūvas pinigų“. Jis atsako, kad gal ir reikės, nežinau, ką daryti“. O aš jam buvau prisakęs – meluok, bet neišduok“, – su šypsena dvidešimties metų senumo įvykius prisimena buvusios Vertybinių popierių leidyklos vyriausiasis dailininkas K. Paškauskas. Dailininkas pasakoja, kad ypatingai įsiminė didelis tempas. Jam sakydavo, kad po kelių dienų jau turi būti 100 vienetų nominalo banknotas, dar po kelių dienų – kito nominalo. „Spaustuvė dirbo labai greitai – taip dirbančios nesu matęs. Atvežė vieną dieną popierių krūvą, o kitą dieną jau yra bandomasis atspaudas. Jo įprasta tvarka reikėdavo laukti apie 3-4 mėnesius“, – sakė jis. | ||||||||||
| ||||||||||
