Mokslo ir technologijų pasaulis

Beveik šimtmetį prie Viduržemio jūros šiaurės Libijoje esančiam Azizijos miestui priklausė karščiausios pasaulio vietos titulas.

Tačiau ketvirtadienį pasaulio rekordas atimtas, mat Pasaulio meteorologijos organizacijos (PMO) tyrimas parodė, kad matavimų duomenys buvo supainioti, mat kažkas ne taip užfiksavo termometro rodmenis.

PMO sudaryta ekspertų komisija dėl penkių rimtų priežasčių suabejojo istoriniu tvirtinimu, kad 1922 metais Libijos pakrantėje, kur tuo metu buvo Italijos kariuomenės bazė, gyvsidabrio stulpelis pakilo iki 58 laipsnių Celsijaus, rašo guardian.co.uk.

Tyrimas prasidėjo 2010 metais, tačiau buvo sustabdytas, kai Khalidas El Fadii, Libijos nacionalinio meteorologijos centro direktorius, per neseniai šalį sukrėtusią revoliuciją pabėgo iš Tripolio ir aštuoniems mėnesiams pradingo. Vėliau jis tęsė savo darbą.

Abejonių dėl Libijos rekordo kilo tuomet, kai ekspertai nusprendė, jog jis neatitinka tolesnių matavimų, atliktų toje pačioje vietovėje ir netoliese esančiose meteorologinėse stotyse. Temperatūra taip pat matuota virš asfaltuoto paviršiaus, kuris turėjo būti karštesnis nei aplink esanti dykuma, o duomenis fiksavęs žmogus greičiausiai buvo nepatyręs, be to, jis naudojo įrangą, kuri 1922 metais jau buvo smarkiai pasenusi, nustatė komisija.

Pilną ekspertų ataskaitą ketinama paskelbti leidinyje „Bulletin of the American Meteorological Society“.

Anuliavus Libijos rekordą, užfiksuotą prieš 90 metų, karščiausios vietos Žemėje titulas atiteks Mirties slėniui Kalifornijoje, kur 1913 metais užfiksuota 56,7 laipsnių Celsijaus temperatūra, teigia PMO.

Komisijos darbe dalyvavęs klimatologas Davidas Parkeris iš Didžiosios Britanijos teigė, kad PMO tyrimą pradėjo norėdama užtikrinti, jog istoriniuose faktuose neliktų klaidų.

„Per pastaruosius 10 metų atsirado daugybė archeologinių duomenų – naujai atrastų senų rankraščių, kurie skaitmeninami, ir pan. Tai leido imtis tokio tyrimo. Dabar prieinama daug daugiau informacijos“, – teigė jis.

Vienas ypač svarbus įrodymas rastas originaliame duomenų žurnale Azizijoje. Peržiūrėjus dokumentą paaiškėjo, kad matavimus atlikęs žmogus nuolat neteisingai suprasdavo Sixo Bellini termometro, tuo metu naudoto Libijoje, rodmenis.

Šis instrumentas panašus į maksimumo-minimumo termometrus, parduodamus ir šiandien. Abiejuose prietaiso šonuose buvo U formos stiklinis vamzdelis su gyvsidabriu ir du stulpeliai. Vienas jų fiksavo aukščiausią dienos temperatūrą, kitas – žemiausią. Temperatūrą reikėjo skaityti nuo kiekvieno stulpelio apačios, nes priešingu atveju duomenys būtų netikslūs ir maždaug 7 laipsniais Celsijaus didesni nei faktinė maksimali temperatūra.

„Galima spėti, kad tą dieną dirbo nepatyręs žmogus. Jei stebėtojas būtų pažiūrėjęs į reikiamą stulpelio galą, o vietoj asfalto po instrumentu būtų buvusi žolė ar smėlis, problema nebūtų buvusi tokia didelė“, – tvirtino D. Parkeris.

„Ištaisyti klaidas svarbu ne tik dėl mokslo, bet ir dėl šiuolaikinio prisitaikymo prie klimato pokyčių. Jei teisingai suvoksi praeities ekstremumus, tiksliau vertinsi dabartinius ekstremumus ir žinosi, ar ypač aukštos temperatūros fiksuojamos vis dažniau, bei prie to prisitaikysi“, – pridūrė jis.

Tačiau gali būti ir taip, jog karščiausios Žemėje vietos titulo nėra verta nė viena iš šių vietovių, atkreipia dėmesį JAV Montanos universiteto mokslininkai, išanalizavę „Geological Survey’s Landsat“ palydovų duomenis. Jau esame rašę, jog reikalus rekordiškai aukštos temperatūros registravimo fronte gerokai pakeitė orbitiniai palydovai. Jie fiksuoja temperatūrą net ir sunkiausiai pasiekiamuose Žemės kampeliuose, kur meteorologinės stotys nestatomos. „Landsat“ palydovai registruoja vadinamąją „žemės odos temperatūrą“, kuri informuoja apie saulės kaitros kiekį tam tikrame sausumos ir atmosferos plote.

Tad absoliutus oro šilumos rekordas užfiksuotas 2005 m. Luto dykumoje (Iranas) ir siekia +70,7°C. Karščiausia Žemės temperatūra Lute buvo užfiksuota ir 2004, 2006, 2007 bei 2009 metais. Karščiausia vieta Žemėje iš metų į metus gali klajoti planetos paviršiumi, tačiau sąlygos visose jose yra analogiškos: sausos, uolėtos, tamsios spalvos sausumos teritorijos, kurios idealiai sugeria saulės kaitrą, tuo tarpu gerokai šviesesnis smėlis didžiąją dalį saulės spindulių ne sugeria ir paverčia šiluma, o tiesiog atspindi.