Mokslo ir technologijų pasaulis

Vabzdžių pasaulis bene menkiausiai mokslui pažįstama gamtos pasaulio dalis. Iš viso yra aprašyta 1,6 mln. organizmų rūšių, daugiau nei pusė iš jų sudaro vabzdžiai, todėl nenuostabu, kad ir žmonėms tai menkai pažįstama sritis. Nežinojimas kartais sukelia baimę, bet kaip neišsigąsti iš žiogo vidaus lendančios kirmėlės?

„Šį savaitgalį buvome Ventės rage, ir pamatėme keistą kirminą įsisiurbusį į žiogą. Gal galite pakomentuoti koks tai gyvis ir kas tai per reiškinys“, rašo skaitytojas Mindaugas. Vaikinas apgailestavo, kad kirmėlę pavyko nufilmuoti tik jau išlindusią iš žiogo.

Kauno T. Ivanausko zoologijos muziejaus entomologas Romas Ferenca atpažino keistąjį gyvį. Pasirodo tai - velniaplaukis (Gordius aquaticus). „Ši kirmėlė neėda žiogo, o tiesiog ką tik iš jo išlindo. Velniaplaukiai - tai vandenyje, ar vandens telkinių pakrantėse gyvenančių vabzdžių endoparazitai. Suaugę velniaplaukiai gyvena įvairiuose vandens telkiniuose, gerai plaukioja.

Per keletą mėnesių trunkantį gyvenimą, velniaplaukis gali padėti iki 4 mln. kiaušinių. Žodis „padėti“ čia nelabai tinka, nes velniaplaukiai paprasčiausia išleidžia kiaušinius į vandenį. Išsiritusios lervutės užduotis - susirasti sau šeimininką, ta yra vabzdį, kuriame vystysis. Tokiais šeimininkais ir tampa vandenyje ar drėgnose pakrantėse gyvenantys vabzdžiai“, - pasakoja R. Ferenca.

Išsivysčiusi kirmėlė palieka šeimininką, o šeimininkas visuomet žūsta. Kadangi suaugusių velniaplaukių virškinimo sistema redukuota - jie nesimaitina. „Nuotraukose kaip tik ir užfiksuotas momentas, kai velniaplaukis tik ką išlindo iš žiogo kūno.

Plonas, ilgas (iki 80 cm) vandenyje besiraitantis gyvis žmones dažnai baugina, tačiau jis visiškai nepavojingas ir nekenksmingas“, - ramina entomologas R. Ferenca.
Velniaplaukiai nereiklūs aplinkos sąlygoms gali gyventi įvairiausiuose vandens telkiniuose, balose, baseinuose, keletą kartų entomologui teko jų rasti netgi statinėse su lietaus vandeniu.

Ar gali jos apsigyventi ir žmogaus organizme?

„Velniaplaukių lervos maitinasi kūno paviršiumi apsorbuodamos šeimininko kūno skysčius. Yra duomenų, kad šios lervos vystymosi eigoje keičia šeimininką. Pavyzdžiui, iš pradžių patenka į apsiuvos ar lašalo lervos kūną, kur suformuoją kokoną ir peržiemoja ramybės būsenoje kartu su šeimininku.

Pavasarį šeimininkas virsta suaugusiu lašalu ar apsiuva ir palieka vandens telkinį. Jeigu šeimininką kartu su lerva suėda koks nors plėšrus vabzdys (dažniausia tai būna vandens telkinių pakrantėse gyvenantys žygiai), lerva patenka į naujo šeimininko organizmą ir pradeda vystytis.

Patekusi į naujojo šeimininko organizmą, lerva kūnu siurbia ten esančius skysčius. Lervos kūnas būna susuktas į spiralę, kuri palaipsniui plečiasi. Kartu su naujuoju šeimininku, lerva dar kartą peržiemoja. Pavasarį pradeda intensyviai maitintis ir augti.
Besiplėsdamas, į spiralę susuktas, kūnas užspaudžia šeimininko vidaus organus ir jį ištinka kažkas panašaus į paralyžių. Šeimininkas negali judėti, nutolti nuo vandens ir po stipresnės liūties vandens srautų gali būti nuneštas į vandens telkinį, ko ir reikia jo „nuomininkui“, - apie sudėtingą kirmėlės vystymosi kelią pasakoja R. Ferenca.

Entomologas negalėjo tiksliai pasakyti kokiu būdu velniaplaukio šeimininku tapo žiogas, nes žiogai augalėdžiai. Tai rodo, kad mokslas toli gražu ne viską žino apie velniaplaukių gyvenimą, tačiau užtikrintai žinoma, kad žmogaus organizme šios kirmėlės apsigyventi negali.